BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Asmenybinė difuzija

(Mažame jaučiuosi didelis, dideliame būnu mažas)

Šią naktį jaučiuosi lyg tirštas rašalas, besisklaidantis šalto vandens stiklinėje. Savyje jaučiu difuziją… Palengva palengva sklaidausi. Bet ne, ne kaip dūmas - maloniau…

Gyvenu milijoniniame mieste. Ar žinote, koks tai jausmas?

mažas.

Stebiu save iš šono. Nenoriu išsigandusi surambėti ir, įnikusi į savo kvadratinio kilometro pasaulį, būti mažyčiu taškeliu impresionistiniam paveikslėly. Noriu būti bent detalė, susidedanti iš daugiau nei vieno “takšt”. Ir, rodos, žinau, kaip tai padaryti. Visada žinojau. Veikla tai vadinasi (mano siekiamybių siekiamybė).

Kol kas dar leidžiu sau pasisklaidyti maloniai vėsiai, bet jau pats metas pradėti koncentruotis. Pirmas mano žingsnis bus paieška. Prisipažįstu, o kartu ir užtvirtinu savo pasiryžimą. Vėliau - pasirinkimas iš dešimčių variantų. Dar vėliau - bandymas. O bandyti, žinau, ką noriu: bet vieną meno workshopą (kai tik turėsiu auksinių žvangančių kišenėje), būtinai mokinsiuos akvarelės (vat kodėl man patinka menas! jis turi daugybę savęs būdų!) nenukrypkim… tada šokis, tada didelis popieriaus lapas su kitom savęs difuzijom ant sienos (taip, liesiu akvarele, kai tik išmoksiu :) ), tada Tate modern, Tate Britain, Victoria & Albert museum - visi. Ir dar visa kita, kas susiję su Londono parkais, pastatais, gatvėmis…

Galimas daiktas, planus išvardinau atvirkštine tvarka. Beje, jeigu klausiate, kam visa tai išdėstau atvirai - ats. paprastas. Taip paprasčiau išsipildo. šypt. O čia mano šios nakties difuzijos.

Rodyk draugams

Ar man ant kaktos parašyta? (Uk part II)

Vėl vyksta gyvenimas! OH boy oh boy oh boy. Sukako penkios dienos kai aš kitur. Viskas sukasi, skrieja aplink, į mane. Daug įspūdžių, veikimo, galvojimo, žiūrėjimo. Kita vertus, drybsojimas ant žolytės po Kaštonu jau buvo mažumėl įgrisęs. O dabar apie viską keliais sakiniais.

Dirbu svajonių darbą. Net nemaniau, kad man tai gali patikti (!), juk jį įsivaizdavau visiškai kitaip. Tempai dideli, bet pasivysiu. Prikelti internetinį portalą - didelis išbandymas ir žinau, jog man reikia labai pamiršti poilsį. Juk visi, kurie turi didelių užmojų, aria kaip artojai, ar ne? Bent pradžioje… Kokybė šiuo atveju ne prioritetas. Dabar jiems reikia kiekybės. Ir gerai. Sutinku su žaidimo taisyklėm.

Mano kolegų mažai, bet visi jie įdomūs. Net rusas yra, su kuriuo niekaip kitaip, tik rusiškai reikia kalbėti. Jovita, ar prisimeni, kai sakiau, kad labai reikia prisiminti rusų kalbą? :) Panašu, kad ir tai išsipildė :)

Namiokai (buto gyventojai) irgi puikūs. Gaila, dar neturėjau progos su jais susipažinti labiau. Būna, kad jauti kažkokį nesmagumą, susitikęs su nauju žmogumi, o čia taip nėra. Visi patogūs! šypt.

Šalia yra jis. Gal dėl to viskas taip paprasta?..

Reikia ieškotis angliškų draugų, kitaip būdama Londone visai pamiršiu anglų kalbą. Visa mano aplinka vien lietuviška. Kitą dieną prekybcentry valgiau burgerį. Ant kaktos nebuvau užsirašiusi “aš - lietuvė”, apsirėdžius nebuvau treningais irgi, nekalbėjau su savimi, bet ėmė ir palinkėjo man kažkoks jaunuolis “skanaus”. Taip. Londone pilna mūsų ir kas liūdniausia, čia lietuviai vengia savų.

Tačiau aš taip nenoriu. Noriu būti lietuviška ir bendrauti su lietuviais. Argentina, eikime susipažinti ir gerti kavos su puta?.. Šypt.

Kad jau apie kavą, tai prisiminiau vieną dalyką, bet visiškai kitokį. Šiandien gavau lauktuvių/gimtadienio dovaną iš… Anglijos! Rūta, tu labai moki dovanoti dovanas. Ir rašyti gražius žodžius :) Beje, ar prisimenate, kaip norėjau baltų grindų? Taip, aš jas turiu. Tik jos ne medinės, o visos minkštos - voliotis galima.

(pasižiūrėjus kiek parašiau ir kiek šią akimirką laiko, galima pagalvoti, kad privartojau taurino, bet gi ne - tik salotų. Matyt, bus klastotė kokia tai…)

Hyper aktyviai,

Monika

(matyt, jau laikas pradėti galvoti apie žurnalistinį slapyvardį)

Rodyk draugams

Citrinos?

Kas dedasi burnoje?

Šiandien m-tąjį, o gal net ir o-tąjį kartą prisiminiau: viskam reikia pastangų. Iki šiol mane gyvenimas kitokių dalykų mokė: “Kibk rankele į sėkmę ir daug labai daug galvok pozityviai”. Kaži, pasibaigia TAI kada nors ar būna visada?..
Gruodžio 26 būna mano pusgimtadienis.
-Bus sunku - sakė Eugenija.
-Žinau - sakiau sau vienai pačiai tyliai tyliai. - O aš pasistiebsiu ir pasieksiu! Dar nežinau ko ir kaip, bet viskam reikia pastangų. Atsimink tai, Monika.

Rodyk draugams

Mergaitė su greipfrutu

Į mažą pilką “klapt” būdu užsegamą jis netilpo. Nešėsi rankoje. Po to dalinosi su kita. Kupe. Važiuojant namo. Skanus buvo. Patinka kartumas ant lūpų liekantis. Kaip norėčiau bučiuoti tokias lūpas. Tik jo. Karčias karčias. Abu pasiilgom, tik aš paverkiu ir  nustoju, o jis?.. labai skauda ilgėtis, kai šilta.

Smėlio 1 a jau laukė sena nauja lova, išardyta dalimis ir visokių dalykų iš Klaipėdos buto. Niekam nesakė, bet netyčia pamiršo baltą veidrodį. Jis taip ten pritiko. Po to juokėsi, kad netilps į kišenę, todėl nesineš. Taip ir paliko. Su visais atspindžiais, kurių buvo prigėręs. Ją matydavo retai. Gal ir gerai, kad paliktas.

Šiandien fotografavo savo miestą. Irgi ilgesiui. Visą dieną kol švietė saulė. Nuogais pečiais. Gal vakare neskaudės. Užtat vaikai, paprašę “teta teta, duokit centų ledams” jų gavę džiaugėsi. Liepiau prižadėti, kad pirks ledų, nes kitaip aš pasijusiu labai blogai. Ir jie žadėjo. Tikiu. Ar mano naivumas didelis?

Užeikite.

Man metas. Keliauju aplankyti atvykusį iš Autralijos. Seną.

Tavo, mano mylimas, Monika

Rodyk draugams

Kaleidoskopinė ataskaita: balandžio kažkelinta

Sekmadieniai būna lėti. Ypač šviečiant saulei. Lengvi, kaip tapyba ant šilko, jei vakar muzika skambėjo tyliai, o gėrimas buvo sultys. Be laipsnių, truputį rūgščios. Geltonos. Visiškai tinkančios prie saulės laidos. Šiandien skauda lūpų kampučius ir kojas, nes capoeiros mokytojas buvo entuziastingas. Gavau “mis Gracijos” pravardę. Dar jie juokės, jog klasikiniu tango mušeikos “nepadėčiau”. Ir visai koks skirtumas. Manęs tą pavakarį namie laukė tortas. Po keturių valandų intensyvaus judėjimo visiškai apie jį svajojau. Ir apie m&m’sus. Eligijus sako, kad jie žieminiai saldainiai. Šiltam metų laikui labiau tinka skittles, bet juk pas mus dar penktadienį snigo! O Londone jau veši žydėjimas. Po Rūtos langais - Magnolijos, po Jo.. nežinau, kokiais žiedais kvepia. Esu tikra, E. ryte atneštų jų saują. Bet kokių. Apibertų dar miegančią ir man visai nerūpėtų, jog Lietuvoje palikau savo muziką, žmones, taip sunkiai uždirbtus. Ten vis tiek pieščiau. Ir netgi pamėgčiau gaminti. Ant palangės auginčiau baziliką. Salotoms.  Skauda raumenis.
Kiekvieną naktį sapnuoju. Šiandien skraidžiau atviru lėktuvu. Be stogo. Ir man patinka naujai atrasta lietuviškai prancūziška Sniegė. Vaikystėj ir aš mėgdavau piešti “princeses”.

Man nepatinka aprašinėti įvykius, nutikusius mano gyvenime. Nebent pro kaleidoskopą. Turėjote vaikystėje tokį?

Monika

paveiksliukai Sniegės iš paveikslai.lt

Rodyk draugams

Kimiai, be meno, su raudoniu ant skruostų.

“Muzika - tai visata, telpanti natoje, tai sielų šnabždesiai dangui…” ir t.t. ir panašiai sakytų pakvaišę kompozitoriai. Ir aš sutikčiau, ir aš linkčiočiau galvą šventai pritardama jų žodžiams, ypač choro repeticijose, kada pagaugais nueina oda išgirdus bosų partiją.. Ir netgi be akompanimento, visiškai tyra a capella, visiškai skaidriais keturiais balsais..

Po gero mėnesio balso virpinimo mano mezzo sopranas virto kimiu altu. Visai kaip Annie Lennox, tik aš nerūkau. It saldainius vieną po kito ryju dekatileną ir homeovoxą. “Tik šiukštu neprarask balso, neprofesionale tu!”. Po dviejų kartų “tiesiogiai” supratau, kad finalas jokiu gyvu neprilygsta kūrybinam procesui, nors ir sunkiam, nors ir po šešias valandas.

Spindinčios scenos masina, o ypač tada, kai jas mato didžiulė auditorija… Dabar jau iš patirties galiu pasakyti: tai, kas gražiai žiba, visada savyje slepia puvinį. Didesnį ar mažesnį. Dailiai atrodantis žmogus ne visada žino Saulės mūšio datą, o preciziškai suplanuotas tiesioginis eteris ne visada skleidžia nuoširdžią nuotaiką. Visur klesti vaidyba.

Šou versle nėra meno. Jame net muzikos ieškoti neverta. Pudra, svarovskiai ir pseudo. Prodiuseriai ir jų marionetės. Iš anksto parašyti scenarijai ir mes, truputį per naivūs.
Lendam į undergroundą?

Rodyk draugams

pa

pamokykit mane gyventi gyvenimą.

Rodyk draugams

Pribrendo įrašas apie vyrus

Kartą pajutus, ką reiškia turėti savo vyrą, daugiau niekad nenori jo neturėti. Su pirmais rimtais santykiais nesąmoningai išsižadi iki tol buvusio natūralaus monolitiškumo ir lengvu “taip” atsiduodi į amžiną priklausomybę nuo vyriškosios lyties. Nesvarbu, tavo pirmasis pasirinkimas buvo teisingas, ar ne. Tu, skaudžiai nudegusi arba pati viską nutraukusi, nenustoji ieškoti/laukti/tikėtis tau skirtojo. O ar ta kita obuolio pusėlė egzistuoja, spręsti kiekvienam atskirai.

“Antra obuolio puse” nustojau tikėti kokių trylikos. Ši ideali idėja man pasirodė per daug neteisinga. Iki šiol manau, jog mums skirtų partnerių yra ne vienas. Jie - tarpusavy panašūs, bet kartu ir visiškai nesulyginami, išsibarstę po visus pasaulio kampus, savo ranką tiesia skirtingai. Kad meilė būtų abipusė, tereikia vieną jų sutikti. Tuomet kiti nustos egzistuoti apskritai. Bet iki tol, kol iš tikro susitinkam, tenka išbandyti daug (arba mažai) neteisingų variantų.

Pastaruosius galima skirstyti į svetimas obuolio puses ir apskritai niekam neskirtus. Svetimos obuolio pusės mūsų gyvenimuose atsiranda netyčia. Dažniausiai per neapdairumą, atsainų ieškojimą, neatidų asmenybės suvokimą arba didelį norą nebūti vienai. Susižavim jais, kartais net įsimylim, bet post factum visad liekam nusivylusios, nes jie skirti kitoms. Su apskritai niekam neskirtais vyrais irgi susiduriam dėl tų pačių priežasčių, tik šie, priešingai nei svetimos obuolio pusės, nėra nei kitų, nei kam nors. Jie arba myli vyrus, arba pačius save. Tokie nebūna įtraukti į kuriai nors “skirtojo” sąrašus, bet jiems tai nė motais.

Žvelgdama į savo gyvenimą retrospektyviai pastebiu, jog buvau susitikusi ir su svetima obuolio puse, ir su apskritai niekam neskirtu. Dėkui likimui arba sau pačiai, galiausiai sutikau vyrą, kuris nepriklauso nei vienai šiai kategorijai.

P.s. mielasis, tu tik neužpavydėk, bet negaliu šiame įraše nepaminėti Keanu Reeves’o.  Jeigu jis būtų mano kaimynas ir dvidešimčia metų jaunesnis, jamčiau jį nieko nelaukus! Ir visai nekreipčiau dėmesio, svetima obuolio pusė jis ar apskritai niekam neskirtas vyras. Jamčiau jį ir turėčiau. :)

Monika

nuotraukos iš čia

Rodyk draugams

Mano baltas paltas turi būti baltas

aš nesu pedantė.
aš - labai netvarkinga.
Man patinka chaotiškai išsklaidyti popieriai ir knygos ant darbinio stalo. Manęs netrukdo ant kėdės atlošo sudžiauti keli komplektai “uniformų”, kad po ranka būtų. Dar visiškai toleruoju saldainio popierėlius, šalia mano lovos, primenančius saldžią naktį ir kitokius netvarkos būdus, kol šie netampa visiška sumaištimi .Bet kaži kodėl labai nemėgstu/skaudinuosi, kai mano baltas paltas tampa nebebaltas…

Anksčiau maniau, jog baltą paltą išsaugoti baltu man padės labai didelė atsarga: nebendrausiu su neteisingais žmonėmis, neplatinsiu paskalų, pati jų nekursiu, nekišiu nosies į svetimus reikalus ir nieko niekada iš nieko neatimsiu! Būsiu gera dora visų draugė ir tada nereiks sukti sau galvos dėl palto baltumo. Bet ne. To neužtenka - sakau sau šiąnakt. Tereikia kažkam nepatikti ir, menkutei progai pasitaikius, tavo baltą paltą aplies raudonu vynu, bandydami taikyti į veidą, žinoma.

Prieš keletą metų dėmei šalinti būčiau pasitelkusi visus būdus: ace delicate, wanish, ūkišką muilą, ariel, net į valyklą už septyniasdešimt litų būčiau pasiruošusi nešti,kad tik mano baltas paltas būtų baltas, bet šiandien… Šalia manęs atsirado mokytojas. Jis, negalėdamas pakeisti mano prigimties, keičia mano mąstymą. Rodos, ir anksčiau užtekdavo proto suvokti, jog tai tik menkos dėmės (dažniau purvo, nei vyno), jog jų išvengti nepavyks, o bandyti jas sutramdyti reikštų nusileidimą iki jų autorių lygio. Bet ne. Irracionalios emocijos nugalėdavo racionalų protą. Šiąnakt, gavusi dar vieną nemalonų purvo spjaudalą ant jau nebebalto palto, giliau atsikvepiu, nuryju kartumą ir išrašiusi viską į blogą, einu miegoti. :)

P.s. mielas mokytojau, ir aš reaguoju tik į tuos purvadarius, kurie man rūpi. Aš labai prisirišu prie žmonių (manau, tu šitą prisirišimo negalią prie nereikalingų žmonių dar išmokysi išgyvendinti). Ir man vis dar sunku nubraukti tris metus trukusios draugystės prisiminimą. Juolab, kai toji draugystė buvo nutraukta ne iš mano pusės. Dabar pagalvojau - Dievaži, ji mane metė, ištepliojo šŪdu mano paltą, o aš dar noriu, jog ji nesijaustų blogai, kai tu mane bučiuoji! Vemtelsiu. Galų gale, ji kažkaip sugeba suvaidinti auką, o mane priverčia jaustis piktadariu skriaudiku. Vemtelsiu dukart.

Aš. Visgi jau einanti miegoti ir dar su šypsena. :)

p.s.s. Mmm.. Kad nors kiek daugiau cinizmo savy turėčiau. Mokausi.
p.s.s.s Kažkodėl man dabar atrodo, jog aš jau nieko neatsimenu. Gal aš iškreipiu praeities tikrovę? Gal aš iš tikro tą mažą mielą mergaitę nuskriaudžiau? Aš nesveika.

Rodyk draugams

Praskreandantys

ne, aš visgi neturiu originalumo.
aš nekuriu.
taip, man trūksta drąsos būti drąsiai.
kaži, ar beverta stoti mokytis grafinio dizaino?..
aš būnu susispaudus kažkieno kito rėmuose.
kas bus?..
mama sakė, jog aš labiau žurnalistė, nei konstruktorė.
norėčiau turėti kraną.
man nepatinka, kai Omnitel mane mulkina. Kad jį kur galas…


gerai, kad kartais suvokiu dalykus. (atsikvėpimas). Burnoje skanu arbūzu.

Gal iš tikro reikia susitaikyti su mintim, jog gimiau būti paprastu žmogumi?.. Gal tikrai gyvenimas taps daug lengvesnis, jei priimsiu šitą mintį, kaip neišvengiamybę, natūralią ir teisingą tavo gyvenimo lemtį (palaukit, ar kartais ne taip žmonės atsisako savo svajonių, kaip kad aš dabar bandau jų atsisakyti nuleisdama rankas ir bandydama susitaikyti su savo menkumu?..). Viena vertus, prisijaukindama supratimą, jog man skirta būti vidutinybe nusiraminu ir nuleidžiu save iš jaunatviško idealizmo debesies. Kita vertus, taip galvodama nieko nepasieksiu… Tai kaip gi galvoti? Vienas iš dviejų: arba užkariauju pasaulį, arba būnu regioninio laikraščio korespondentė už septynis šimtus per mėnesį…

nuotraukos autotius - Guoda.

Rodyk draugams

Mesk į mane guminę žąsytę; viduramžiai pasibaigė

Ir jei mes vis dar gyventumėm raganų bei alchemikų laikais, galėtumėt į mane mesti akmenį…Kita vertus, šiandien, apsidraudžiant nuo visiškų drąsuolių prie frazės “mesk į mane akmenį” pridedama dar ir galūnė: “…jei esi be nuodemės”.

Šiandien ryte skaičiau draugo atsiųstą straipsnį apie “egoistų kartą”. Taip buvo pavadinta mūsų, jau nepriklausomos Lietuvos, karta. Iš pradžių truputį piktinausi kaltindama dvidešimt pirmojo amžiaus kapitalizmą, o po to tiesiog palinkčiojau galvą ir ant prilipinamo lapuko pasirašiau “nebebūk nevykėle“.

Mus auklėję tėvai dar nežinojo, jog viskas taip stipriai pasikeis, galbūt būtų diegę kitas vertybes ir normas, jog neišklysumėm iš kelio. Bet mes ėmėm ir išklydom. Esam vartotojai, kurie “svarbiausioj” “vartojimo” grandinėj yra “svarbiausi”. Mes manom turį teisę apšaukti padavėją, jei ši pamiršo mūsų užsakymą, mes esam drąsūs keikti kelininkus žiemą, jei šie penktą valandą ryto dar nebūna nuvalę kelių, mes reiškiam nepasitenkinimą viešojo transporto vairuotojui, jei šis, pavargęs nuo sunkaus darbo, nebūna su mumis malonus perkant bilietėlį. Mes “turim teisę” apšaukti kirpėją “netikša”, jei ši negerai mus nukirpo ir beveik būnam pasiruošę susprogdinti Ermitažą (arba bent jau parašyti negražų straipsnį apie jį), jei jis triskart iš eilės neparduoda guminių batų. Taip, aš tokia (ir atleiskit, jog kalbėjau daugiskaita). Dabar lengviausia būtų pasakyti, jog mane tokia padarė. Išlepino (Ir vėl kalbu egoistiškai, ar ne?) “Juk klientas visada teisus” …Taip, aš daug reikalauju pati negalvodama, ką duodu už tai. Na taip, pinigus, bet ir pati jų neuždirbu. O neuždirbu, nes esu… egoistė. Juk nedirbsiu darbo, kuris man nepatinka! Jūs privalot duoti tokį, apie kurį svajoju man neįdedant jokių pastangų. Atsipeikėk, Monika, stebuklų nebus. Nespjauk į vandentiekio vandenį, kurį po to vis tiek, vaduodamasi troškuliu, gersi. Pabusk ir nebegalvok, jog tau skirta gyventi taip, kaip nori. Juk gyvenimas - ne žemuogių pievelė pavėsyje. Ir eik daryti reportažo, bet neatmestinai, kaip beveik visados darai, o įdėk darbo. Nes gero gyvenimo nenusipirksi, jį reikia užsidirbti.

Monika

Rodyk draugams

Apie dalykus

Visada galvojau: uzsiimsiu savo megstamais dalykais tada, kai turesiu laiko.  Dabar jau galiu patvirtinti, jog sitas galvojimas buvo blogas. Apskritai, jei nedarai To kazko dabar, vadinasi nedarysi Jo ir ateity. Laikas yra dabar.

Beveik pusmetis beveik atostogu man leido apie daug ka pagalvoti. Gali buti, kad akademiskai nelabai patobulejau, bet bent jau supratau ko noriu is gyvenimo. Ir iki atvykimo i Norvegija zinojau, ko norisi, bet dabar zinau labiau. Ilga laika mano galvoj sukusis neapibrezta mintis “noriu veikti” susikonkretino i “noriu sokti”. Gal kalta artejanti vasara, o gal vis didejanti meile ispanakalbiu kulturai, bet jau nebegaliu nusedeti vietoje, kai isgirstu latino (mano meile foxtrotui neisbelso, liksiu jam istikima visa gyvenima!). Reikia pagaliau pabaigti ismokti ispanu kalba (arba baigti pradeti), susirasti sokiu partneri ir nueiti sokti i Indance.

Sios dienos nuotaika: NOHA - tu cafe

Rodyk draugams

asmenybine suvestine (karta krizes laikais)

mano asmenines krizes, kuri daug mazesne uz ekonomine, bet bunanti.

geriu paskutini zalios arbatos gurksni is plastikines stiklines. kazkas vagia (arba kaupia) puodelius, saukstelius, lekstes is musu virtuves. iki ko nusigyvenom siais laikais?.. Ta karta, kai Arnau susirupino, jog kazkas pavoge jo supelijusia “bulka”, visi nusprendem, kad pagaliau reikia pradeti rakinti duris. Niekam nesakiau, jog tas “vagis” buvau as. As nekalta, buvo mano budejimo savaite. Nemaniau, kad ta supelijusi gniutula dar kas nors valgys. Pasirodo, ispanai tokius megsta.

Vakar visa diena verkiau. Sedejau prie kompiuterio ir barsciau asaras ant svetimos klavieturos. Bunu velniskai laimingas zmogus, taciau kartais suvokiu, jog bereikalingai pykstu neturedama to, ko labai noreciau. Ir kas galejo pagalvoti, jog vaikysteje reiksdama nepasitenkinima del per daznu sokiu repeticiju truputi paaugus imsiu ir pradesiu ju velniskai ilgetis.  Gosh, praejo 4 metai po to, kaip nebesoku ir kuo labiau jie eina, tuo labiau jie grauzia gerkle. NU BET NERA PARTNERIO. NERA.

Ar cia as tokia apgailetina, ar mano aplinka, i kuria kartais pakliuvu savo noru? Vis labiau bijau, jog esu niekam tikus pasirinkimuose. Mokyklos laikais viskas buvo lengviau. Visa veikla padeta ant sidabrines lekstutes. Tik imk ir veik ja. O dabar baigiu pavirsti i gelzbetonini stulpa. Neduok Die, dar sunys prades kilnoti kojas aplink mane. Kas manes laukia?

Bet siaip zinau iseiti. Man reikia veiklos, kuri butu platesne nei ateinu-padarau-iseinu. Tokia veikla, kuri itraukia i save visu kunu (ir velgi galvoju apie sokius: repeticijos, konkursai, afterparciai tarp kolektyvo draugu, seminarai,stovyklos…). Man beveik 22, o bunu stulpas. Net kojos nebesilanksto.

Reikia ismokti ispaniskai, groti pianinu ir argentinietiska tango. Tada buciau truputi laiminga.

Bet as nesiskundziu. As tik siaip megstu dalintis.

Rodyk draugams

Mano (ne)buvusioms Velykoms

… kurios šiais metais buvo vienišos svetimam krašte.
Eligijus manęs klausia: jautiesi suaugus?
Monika: (think)
Monika: kam tokį klausimą klausi?
Eligijus: aš jaučiausi suaugęs kažkada kai neveikiau to, ką įprastai su tėvais veikdavau per šventes
Monika: o aš to trūkstu. man tradicijos truputį svarbu
Monika: nesijaučiu suaugus.
Eligijus: uhu
Eligijus: valgei kiaušinį? :)
Monika: du netgi. Sandra dažė su flomasteriu
Eligijus: :) :)
Eligijus: o tu dažei?
Monika: nea, aš valgiau. laikiausi tradicijų :)
Eligijus: nedažai šiaip kiaušinių prieš Velykas? :)
Monika: nea :) tik kitą sykį
Monika: o tu dažai?
Eligijus: aš irgi ne :)
Monika: o kaip tavo Velykos buvo?
Monika: :)
Eligijus: irgi nieko blatno

Nors šventės susikurti savarankiškai nepavyko, mes stengėmės. Sandra išvakarėse valė savo kambarį (aš ne. buvau irzli ir graudinausi, kam būnu ne namuose), virė kiaušinių (aš neviriau. vis tiek buvau jautri ir netikėjau stebuklais), netgi man dovaną, apsimesdama Velykų bobute, paruošė (aš neruošiau. nebuvo “bobutiškos” nuotaikos). Ji taip stengėsi, o aš tik depresiškai ilgėjaus namų ir buvau nieko neveikianti.

Sandra, mylima mano, AČIŪ TAU VISIŠKAI už dideles pastangas ir stebuklus, kurių, būdama apatiška, neįvertinau.

Dar šiandien galvojau, ar mūsų vis mažiau tikinti karta nepasiųs religinių švenčių miriop. Netgi keista pasidarė gavus sveikinimo žinutę. Kaži, ar dar jauni žmonės atsimena už ką ir kodėl jie sveikina “su Šventom Velykom”?..

Monika

Rodyk draugams

Būti Erasmus

Jau esu rašiusi, jog mano pasirinkimas būti “Erasmus” studentu buvo
vienas geresnių per paskutiniuosius tris metus. Didžiai džiaugiuosi,
jog galiu pasidalinti savo sukaupta patirtim su kitais. Tadgi atsakau į
klausimus, kuriuos uždavė vis dar prisistatyti nepanoręs Anonimas.

Visų
pirma noriu pabrėžti, jog NEGALIMA lyginti Lietuvos ir Norvegijos
apskritai. Jos per daug skirtingos šalys! Viskuo. Kadangi Lietuvai
dabar sunkus metas, o norvegai paprasčiausi laimės kūdikiai, nerašysiu
nei skundo, nei panegirikos. Geriau lyginkimės su latviais arba
lenkais!
O dabar apie studijų kokybę, kuri domina, manau, daugelį studentų. Pabrėžiu - lyginu aš, šališka ir neobjektyvi studentė.

1. Apie studijas

Lietuvoje mokausi Klaipėdos universitete, Norvegijoje- Volda University College. Čia tiek dėstytojai, tiek studentai kitokie.
Jau pirmomis mokslo Voldoje savaitėmis pastebėjau studento ir dėstytojo
santykį (juo buvau sužavėta). Čia dėstytojai yra draugai, kolegos,
bendradarbiai. Nesvarbu kokio jie amžiaus. Tiek jaunesni, tiek senesni.
Prisistatydami patys ar pristatydami kitus dėstytojus studentams, jie
sako tik vardą. Visi į visus kreipiasi vardais. Iš pradžių man buvo
truputį nejauku, visgi Lietuvoje, jei tai profesorius, kreipiamės
“profesoriau” jei nežinom titulo tai bent “dėstytoju”, o čia - ne. Ir
tai yra tai, kas nestato dėstytojo ant aukštesnio laiptelio, nei stovi
studentas.
Dar viena smulkmena. Universitete nepamatysi
kostiumuotųjų. Visi: tiek dėstytojai, tiek administracija (kas iš esmės
yra universiteto reprezentacinis organas), tiek rektorius (!) rėdosi
laisvu stiliumi! Pripažinkim, tai univerui suteikia ne tik jaukumą, bet
ir kuria paprastus, per daug neįpareigojančius tarpusavio santykius.

Kad ir kaip keista, čia mokausi tik dviejų dalykų. Abu po 15 erasmuso
kreditų, o tai truputį daugiau nei 20 mūsiškių. Dvi skirtingos
paskaitos: editorial design ir media & democracy. Editorial design
- grynai praktinė paskaita, kurioje kūrėme žurnalą. Iš esmės, 70
procentų paskaitų buvo darbas grupėmis bei individualios konsultacijos
su dėstytoju. Tik 30 procentų buvo teorijos ir tai, nieko rašyti
nereikėjo, nes visą medžiagą, pristatytą power pointe, vėliau gavome
paštu. Paskaitos vykdavo vieną kartą į savaitę, nevienodu grafiku.
Kita
paskaita - Media & democracy - tikra rakštis geroj vietoj. Čia
grynai teorija. Mums tereikia ateiti į paskaitą ir klausytis.
Dėstytojai keičiasi kiekvieną susitikimą, bet visi dėstomą temą
pristato taip pat - power pointe (kiti paįvairinimui pasitelkia
internetą arba filmuotą medžiagą, bet retai). Paskaitos labai
nuobodžios. Kadangi konspektuotis irgi nereikia (viską atsiunčia į
Class fronter - tokį vidinį universiteto internetą, kas, matyt,
vadinasi eternetas) per paskaitą galima numigti… Ir  nuobodu ne tik
dėl to, jog tenka vienklausytis. Dėstoma medžiaga irgi ne pati
įdomiausia. 50 porcentų jos esu jau girdėjusiu savo universitete. Beje,
editorial design’o egzaminui skaityti nereikėjo nieko, nors ir buvo
nurodyta papildomos literatūros (bendram išprusimui), o po kiekvienos
media & demokracy paskaitos gauname  litaratūros, kurią sukrimsti
privalu (egzaminui).

Dažiausia atsiskaitymo forma - esė. Sakyčiau visiškai protingas
reikalas. Dėstytojai duoda temą ir terminą, per kurį turi parašyti
darbą. Apmaudu tik tiek, jog dėstytojai nenurodo literatūros, kuria
galėtumėm remtis, bet laiko užtenka jos paieškoti bibliotekoj.

2. Kultūrinis gyvenimas

Volda - labai mažas miestelis. Tiksliau kaimukas. Tad ir įvykių ne per
daugiausia. Bet studentai patys prisigalvoja visokių veiklų. Kenai
(studentai iš Kenijos) moko afrikietiškų šokių, vietiniai “proto vinys”
ketvirtadieniais rengia “quiz’us” - susibūrimus, kurių metu protingi
žmonės uždavinėja klausimus kitiems protingiems žmonėms. Kiekvieną
savaitgalį veikia klubai, kurių čia yra du. Beveik kas antrą šeštadienį
groja gyva muzika - atvažiuoja įvairių grupių iš aplinkui. Kai kada
koncertai studentams būna nemokami, tada klube nėra kur kojos padėti.
Taip pat visą savaitę veikia sporto klubas su milžinišku baseinu,
studentai rengia draugiškas badmintono ar tinklinio varžybas. Kitas
nerealus dalykas slidinėtojams ir kopinėjojams kalnais yra universiteto
klubas “Natura”. Jie rengia įvairius žygius, hikingus, slidinėjimus
kalnuose. Pavasarį - lašišų žvejybą aplinkui fjordus.
Tarp erasmuso paplito “international” vakarai, kada skirtingų tautybių
studentai pristato savo šalį su tradiciniais valgiais, šokiais ir
žaidimais. Žodžiu - veiklos tiek, kiek pats nusprendi joje dalyvauti.
Aišku, jei turi pinigų ir noro, visada gali pakeliauti. Tiesa, Voldą ir
Oslą skiria 9 valandos kelio, tad tenka pasikankinti, jei keliauji
autobusu, be to, nepigu. Bet aplinkiniai miestai irgi verti dėmesio.
Gal netgi labiau nei Norvegijos didmiesčiai, kurie neturi tokios
nuostabios gamtos, kokią turi mažesni miesteliai.

3. Apie įsidarbinimą

Tokiuose mažuose miesteliuose, kaip Volda, reikia mokėti norvegų klabą
- tada keliai atviri. Jei nemoki kalbos, įsidarbinti sunkiau. Tiesa,
pačioj Voldoj iš erasmuso įsidarbinti pavyko tik vienai merginai, nes
paprasčiausiai nėra darbo vietų.

Pavargau! :))
Dar klausimų? Visad pasiruošusi atsakyti!

Monika

Rodyk draugams

Mano naujas rūbas

Rūta paklausė, kam neberašau į čia. Pasiteisinau, jog mano smegenys būna paplautos pavasariniais potvyniais. Bet iš tikro tai ne, pagalvojau. Nebeužsukdavau  į “kosmonautės užrašus”, nes seniai nebesijaučiu kaip kosmonautė. Ir ta intensyvi oranžinė, visurs aplinkui mano blogą man seniai nebetinka. Dabar visai smagu būti vandens spalvos. Tai mano naujas pavasarinis rūbas. Pradėti keistis nuo blogo - visai nebloga mintis.

p.s.: vanduo Norvegijoj pats skaniausias gerti iš krano. Reikia eiti išvirti Sandrai kiaušinį arba į lauką, nes, norit tikėkit, norit ne, Šiaurėje pavasaris ateita pirmiausiai.

Monika.

Rodyk draugams

Bijau, ko nežinau

Nežinia gimdo baimę, o baimė - pilkus drugelius mano pilve. Tokius aštriabriaunius, besiplakančius tarpusavyje ir sukeliančius nemalonų įsivaizduojamą skausmą.

Prieš kažką nepatirto ir menkai pažįstamo stengiuosi “apsišviesti” to kažko tema. Rodos, įsigilini, susipažįsti ir tas nežinios baubas tampa mažesnis. Jis netgi išnyksta kartais, tiksliau, jį išnaikina patirtis.

Esu tikra, dabar nesėdėčiau susirietusi (skauda pilvą - stresinis padarinys) ir naktim nesapnuočiau, kaip pasiklystu terminale, jei tik turėčiau daugiau patirties skraidyme. Net lėktuvai tiek daug baimės nekelia kiek check-in’as, departure, reservation, 20 kg ir kiti ŽODŽIAI, sutinkami terminaluose. Oh… Tie draugeliai…Jais tuoj pradėsiu kosėti.

Žinau, neišvengsiu tokių dalykų, o ir išvengti kažkaip nenoriu. Suprantu - taip yra ir taip turi būti. Bet, žinoma, būtų daug ramiau, jei labiau žinočiau ir labiau turėčiau patirties blaškymęsi tarp skirtingų erdvių. Jos mane masina.

Monika,

Rodyk draugams

Laiškas mano antrininkei

(mąstyk, Monika, mąstyk)

Dear Kosmonaute,

Jautiesi blatnesnė su įsivaizduojamu skafandru?.. Manai, apsirėdžiusi nauju rūbu galėsi pradėti teisinti savo kvailystes, kai tau jau daug metų? Elegantiškai pilka tau tinka, bet ar patogu?.. Žinau,ką atsakysi: “Oh taip, patogu, svarbu galima maivytis ir be gėdos jausmo kratytis suaugusiam žmogui prideramų taisyklių” Be to, kaip saldu, ir kiek daug laisvės išsiskirti!

Pateisini save suversdama visą kaltę charizmai ir šiaip, matyt, zodiako ženkliui. Tikriausiai tau suaugti nelemta… (nu ne, nepyk, aš visiškai ant tavęs nevažiuoju, kartais tikrai tavim didžiuojuosi - elgiesi kaip didelė ir nedarai man gėdos). Apskritai, turbūt, tektų baigti šį laišką darant išvadą, jog skirtingose gyvenimo sferose/situacijose/aplinkybėse tu būni vis kitokia ir beveik dažniausia suvoki kada kokiai reikia būti. Bet vat kaži kodėl šis tavo gyvenimo tarpsnis yra didžiai euforiškas, over optimistiškas, šelmiškas ir naivus (didžioje daugumoje situacijų). Ką sakai? Būni laiminga? Myli? Oh, vaikyti, tau tikrai pasisekė…

Ką tik sugalvojau,jog tavo asmenybę įvairiais gyvenimo tarpsniais atspindi tavo vardai. Nors mama davė tik vieną (sugalvok tu man vaiką pavadinti vienišo medžio vardu! Matyt, buvai nelauktas vaikas! (: ), kiti tavo vardai, kuriais pati save vadinaisi (ar kiti), daug ką pasako.

Tau:

  • 2-5 metai - Monika Širšytė (taip vadino ir iki šiol dar kartais pavadina dėdė Dainius).
  • 5-12 metų - ne itin originalus buvo tavo pusbrolis, vadinęs tave Armonikėle. Kita vertus nesustodama juokdavaisi ir buvai linksmų plaučių vaikas.
  • 12-15 metų - pirmasis “nikas” chatuose, pirmasis “loginas” el pašte (jau pati susigalvojai. neblogos identifikacijos) Drugelis ir chilly girl (žinoma, tada negalėjai apseiti tik su lietuviškais žodžiais. Reikėjo ko nors “egzotiško” :)).
  • 15-17 - vėlyvoji paauglystė. “Chatuose” pradėjo varijuoti “nikai” ne_padori ir zoraza. oh taip… dar kažkoks buvo, bet jau neatmeni, matyt, nedažnai save taip vadindavai.
  • 17-19 - tapai Akvarele. Ką?! Kas per?! Atsimenu, tuo laiku tikrai buvai visokių spalvų. Nuo tirštai juodos iki pastelinių mėlynių.
  • 19-21 - Nude (arba nūdė), kas užsienine kalba reikšia “nuogą”. Tada turėjai daug ką pasakyti ir buvai itin jautri.
  • 21 ir daugiau - KOSMONAUTĖ. Dieve, kaip žavingai sugalvojai :)))) Oh taip, taip ir jautiesi. Truputi vaikčiojanti Marso paviršium, truputį pasiklydusi kosmose, mažumą su per dideliais batais (kartais net visai ne savo), bet laiminga. Kažkam artima žvaigždė, vis dar deganti (bet pati bijanti perdegti), kažkam jau tolima ir bemaž užgesusi. Su dideliais tikslais ir idėjom. Bandanti eiti pirmyn į neatrastas, bet mąsinančias naujas galaktikas.

Išvada kol kas nesiperša, bet, žinai, beveik baigiu susitaikyti su tavo asmenybės kraštutinumais. Tu, kaip ir sakei, esi du tarpusavy nesiderintantys poliai: kartais rožinis ledinukas, o kartais džiūvantis pienės lapas. Cinikė iš tavęs ne kokia (nors kartais tokia būni), tačiau optmistė tu veik profesionalė.

Sekmės tau Naujais metais. Linkiu daugiau vientisumo.

Kosmonautė

Rodyk draugams