BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Mirkt, bučkis ir iki

Mieli draugai, ką tik persikėliau į naują butą realybėje, pats metas tą padaryti ir virtualiai (kažkaip nebe(pri)tinka senoji erdvė mano naujajam gyvenimui) :) Jeigu yra mane labai stipriai mylinčių arba tokių, kurie karts nuo karto mėgsta “mane paskaityti”, ir visai nenori atsisakyti šito įpročio, parašykite man į akvareles@yahoo.com, nurodysiu savo naujų puslapių adresą… (krizena)

Puslapio kol kas neištinsiu, bet kas ten žino kaip bus ateity :)

Iki pasimatymo kitur

Su bijūnų puokšte ant naujojo stalo,

Monika

Rodyk draugams

Noriu būti čia

…realybė vis stumdosi su mano alter pasauliais. Bando išsikovoti pozicijas. Lyg priešaky žengiant teisuolė, besikesinanti į mano melsvą šilko šalį ant akių… Mazgelį netvirtą užrišau gale kasos, o jį atrišti palikau paskutiniems jaunystės vejams. Kol jie pūs, tol noriu nematyti ryškiai.

Labai svarbu nepamiršti svajoti. Tik svajonėmis kuriasi ateitis. O manosios kažkur išsisklaidė. Tikiuosi trumpam.

Rodyk draugams

bbd*

Suokia suoklys į mano ausį lūpom liesdamas
mintis vilno.
O man taip gera, taip malonu…
“Dar” - sakau užsimerkus.

Daktaras sako:
- Tavo sąkandis prastas,
- Ne, man liežuvis per ilgas - kitaip negaliu.

Turiu visus, kaip arklys, tik žiūri į mano,
bet man vėl nė motais - turiu ko bijoti.

Suokia suoklys į mano ausį lūpom liesdamas
mintis vilno.
O man taip gera, taip malonu…
“Dar” - sakau užsimerkus.

*bū bū dū

Rodyk draugams

Transparent serenity*

po aštuntos, vakarui einant, kada karštis bebaigiąs įsigerti į žemę, ateina mintis. Vis ta pati ir nesibaigianti. Tąsi. Tąsa. Tyso mano teptukai ir akvarelės ant grindų. Kas surinks? O išsisklaidžiusius lapus per visą dieną?
O mintis lengva. Ar kas nors sapnuoja tokius pat sapnus kaip aš? Ryškius. Malonius. Taip, pasispiriu basom nuo žemės ir kylu. Rėžiu per vėją visu kūnu arba sklandau besvorė. Mama pyksta, kad nesijaudinu. Tikiu, kad nebijau ir nebijau. Tikiu, kad pasiseks ir seksis. Taip, mama, taip ir bus. Nurimk.

Išgeriu paskutinį braškinio kokteilio (bet žinok ne iš miltelių, o tikro) gurkšnį. Mano dienos karštos. Pečius dengia skara. Viskas bus gerai, tikrai. Lengvai ir … lengvai.

Monika.

* perregima ramuma

Rodyk draugams

uuūu oou

Būna viena tų labai saulėtų popiečių, kada ima ir sustoja visas buvimas. Akimirką gulėdama nuogais pečiais, atsuktais į kaitrą, pagalvoju apie nieką ir mintyse sutinku. Taip, viskas tiesiog labai niekaip. Toks visiškai geras niekas. Be dienos rūpesčio, plano, laiko, pareigos… Ir tik saulė, žali agrastai, torto gabalėlis, braškė, romumas, vėjas, vėl saulė, sekmadienis… Net šypsena nepersispaudžia. Vos vos tik juntu virpesį krūtinėj, bet ne, čia tik širdis. Mėgautis reikia.

Vakar man sukako 23. Pačią geriausią dovaną padovanojo visi. Nuoširdus dėmesys yra vienas didesnių mano gyvenimo malonumų/laimių/šypsenų/geros savijautos būsenų (čia labai tiktų paūū ū u uuūavimas kaip Klaxons Golden Skans) dainoje. Taip. Vėl greit mylėsiu - sakau sau.

nuotrauka Guodos

Rodyk draugams

Mūsų Bloooperiai :)

Dalinuosi savo dovana iš bendradarbių, kurią gavau per darbo senozo uždarymą bei mano išleistuves. Gaila palikti tuos žmones…

Rodyk draugams

Labas vakaras, ponas stabilume, gal mums pakeliui?

Mano planas gyvenimui pasibaigė. Beveik panašiai, kaip pasibaigia koldūnų galiojimo laikas. Dar turiu laiko iki birželio 21, kada apsivilkusi mantiją pamojuosiu diplomu, o toliau viskas. Kaip žmogus be šešėlio, tik atvirkščiai - šešėlyje. Pasibaigė gyvenimas Klaipėdoje, mokslas pasibaigė, darbo beliko tik dvi dienos. Žuvies ir paukščio santykis neaiškus, uždarbiavimo vizija miglota, kaip ir šalies, kurioje, pasibaigus planui, turėčiau žengti lengvu žingsniu. Net mano dienoraščio puslapiai baigiasi… Bijoti ar neverta? O taip neseniai turėjau plano tęsinį… Bet.

Belieka prisiskinti  žydinčių gėlių iš pievos ir pasipuošus gražiausia suknele sustoti pakelėje ištiesus nykštį į viršų.

- Labas vakaras, kur važiuojate?
- Į naują gyvenimo etapą.
- Lipkite, mums pakeliui.

Rodyk draugams

Ailouvju

Nusiprausiau nuovargį tirštu pienu,
natūraliu, su puta.
Kūnas tas pats.
Į debesį susisupsiu purų, pūkuotą - nesušalsiu. Viena viena.
Paglostyk galvelę, švelnioji ranka, prašau, paglostyk. Priglausk savo šiluma mano mažumą, trapumą, baltą pieninę odą, sūrų veidą… Leisk išgirsti tolygų kvėpavimą, plakimą, gyvenimą ramų.
Ša” tyliai sakyk, nebeverk, nebeverk, mieloji/mylimoji buvusi.
Mama?
Viskas gerai, nurimk.
Mėtos užaugs vienos pačios.

Rodyk draugams

Kaleidoskopinė ataskaita: balandžio kažkelinta

Sekmadieniai būna lėti. Ypač šviečiant saulei. Lengvi, kaip tapyba ant šilko, jei vakar muzika skambėjo tyliai, o gėrimas buvo sultys. Be laipsnių, truputį rūgščios. Geltonos. Visiškai tinkančios prie saulės laidos. Šiandien skauda lūpų kampučius ir kojas, nes capoeiros mokytojas buvo entuziastingas. Gavau “mis Gracijos” pravardę. Dar jie juokės, jog klasikiniu tango mušeikos “nepadėčiau”. Ir visai koks skirtumas. Manęs tą pavakarį namie laukė tortas. Po keturių valandų intensyvaus judėjimo visiškai apie jį svajojau. Ir apie m&m’sus. Eligijus sako, kad jie žieminiai saldainiai. Šiltam metų laikui labiau tinka skittles, bet juk pas mus dar penktadienį snigo! O Londone jau veši žydėjimas. Po Rūtos langais - Magnolijos, po Jo.. nežinau, kokiais žiedais kvepia. Esu tikra, E. ryte atneštų jų saują. Bet kokių. Apibertų dar miegančią ir man visai nerūpėtų, jog Lietuvoje palikau savo muziką, žmones, taip sunkiai uždirbtus. Ten vis tiek pieščiau. Ir netgi pamėgčiau gaminti. Ant palangės auginčiau baziliką. Salotoms.  Skauda raumenis.
Kiekvieną naktį sapnuoju. Šiandien skraidžiau atviru lėktuvu. Be stogo. Ir man patinka naujai atrasta lietuviškai prancūziška Sniegė. Vaikystėj ir aš mėgdavau piešti “princeses”.

Man nepatinka aprašinėti įvykius, nutikusius mano gyvenime. Nebent pro kaleidoskopą. Turėjote vaikystėje tokį?

Monika

paveiksliukai Sniegės iš paveikslai.lt

Rodyk draugams

Trečiadienio meikapas, savaiminis įdegis ir back to the 90’s

Trečiadieniais aš pasidažau. Galimas daiktas, šeštadienį mane matote ir galvojate, “daili mergaitė”, bet kameros kitaip nerodo - tik dailiai. Net kilogramų neprideda.
——————————————
Kai po darbo einu į traukinių stotį, žmonės į mane labiau nežiūri, nei įprastai, bet jaučiuosi gražesnė.
Jovita, mano mama, antradienio vakarais žaidžia stilistę. Klausau jos žodžio. Po to šypsausi. Ypač kai ji įninka į mano papuošalų arsenalą ir ima derinti “galutinį vaizdą”. Būna smagu.
——————————————
Savaiminio įdegio kremai dvokia. Iš pradžių apsimeta, kad ne, bet vėliau ypač. Kartą per užsienio politikos paskaitą prie manęs prisėdo gerokai parudėjusi mergaitė. Graži - pamenu, bet man šalia jos sėdėti buvo sunku. Apmaudu, jog pagal šiandieninius grožio etalonus graži oda yra ta, kuri “sveikai rusva”. Aš už aristokratišką baltumą.
——————————————
Analitinio mąstymo pamokos turėtų būti dėstomos dar mokykloje, kartu su kitomis mokslo disciplinomis. Jauni žmonės per ilgai būna naivūs.
——————————————
Norėčiau grįžti į 90’s. Dabartinio amžiaus. Nešiočiau spalvotas timpes ir plačių pečių žaketus, M. Carey vis dar būtų normali, o kavinėse švelniai kvepėtų skrudintom kavos pupelėm. Greičiausiai man patiktų Mr. President ir aš šią akimirką klausyčiausi “Coco Jambo” (šita daina primena vasarą, iki galo atidarytus užsienietiškos mašinos langus, stiprų vanilinį kvapą joje ir kelionę prie ežero. Šypt.)
——————————————
Labos nakties.

Monika

Rodyk draugams

Dosje galerijai

…o ji paskambino vieną dieną ir sako: “Papasakok apie save”.  Aš patraukiojau (koks juokingas žodis) pečiais ir atsakiau: “Geriau Jums parašysiu laišką”. Parašiau.

Mėgstu daiktus, turinčius dvasią, savo istoriją, todėl savo darbuose stengiuosi įžiebti gyvybę. Ši gyvybė, mano manymu, atsispindi tada, kai žmogus, žiūrintis į mano sukurtą daiktą, šypsosi. Tikiu, jog jeigu jis šypsosi, jam gera. Būtent to ir siekiu savo darbais – padovanoti nuoširdų, mielą, nerūpestingą jausmą.

(paskutiniuoju metu galvoju, jog pats laikas prisiminti originalumo sąvoką, mažu būsiu pasidavusi “masei”)

Kai žmonės paklausia, kas mane įkvepia, visad atsakau: gražūs dalykai ir geri žmonės, žinoma.  Būtent jiems ir yra skirti mano darbai. Ar mano kūryba turi tikslą? Mano tikslas yra paprastas. Noriu jog žmogui, turinčiam mano darbą, būtų gera. Į savo kūrybą, kaip ir visi kiti kuriantieji, sudedu daugybę jausmų, tačiau vienas pagrindinių – tai infantilumo jausmas. Savo darbais kviečiu būti laisviems ir vėjavaikiškiems, džiaugtis paprastais mielais dalykais.

(vis dėlto, vasarą gilinsiuos į meno istoriją. ispanų kalba išsimoks savaime :) )

Monika

Rodyk draugams

Valentino dienos transformacija

Perskaityk

Ačiū, jog užsukai. Čia Tau, kad ir kas tu bebūtum… :)

Rodyk draugams

asmenybine suvestine (karta krizes laikais)

mano asmenines krizes, kuri daug mazesne uz ekonomine, bet bunanti.

geriu paskutini zalios arbatos gurksni is plastikines stiklines. kazkas vagia (arba kaupia) puodelius, saukstelius, lekstes is musu virtuves. iki ko nusigyvenom siais laikais?.. Ta karta, kai Arnau susirupino, jog kazkas pavoge jo supelijusia “bulka”, visi nusprendem, kad pagaliau reikia pradeti rakinti duris. Niekam nesakiau, jog tas “vagis” buvau as. As nekalta, buvo mano budejimo savaite. Nemaniau, kad ta supelijusi gniutula dar kas nors valgys. Pasirodo, ispanai tokius megsta.

Vakar visa diena verkiau. Sedejau prie kompiuterio ir barsciau asaras ant svetimos klavieturos. Bunu velniskai laimingas zmogus, taciau kartais suvokiu, jog bereikalingai pykstu neturedama to, ko labai noreciau. Ir kas galejo pagalvoti, jog vaikysteje reiksdama nepasitenkinima del per daznu sokiu repeticiju truputi paaugus imsiu ir pradesiu ju velniskai ilgetis.  Gosh, praejo 4 metai po to, kaip nebesoku ir kuo labiau jie eina, tuo labiau jie grauzia gerkle. NU BET NERA PARTNERIO. NERA.

Ar cia as tokia apgailetina, ar mano aplinka, i kuria kartais pakliuvu savo noru? Vis labiau bijau, jog esu niekam tikus pasirinkimuose. Mokyklos laikais viskas buvo lengviau. Visa veikla padeta ant sidabrines lekstutes. Tik imk ir veik ja. O dabar baigiu pavirsti i gelzbetonini stulpa. Neduok Die, dar sunys prades kilnoti kojas aplink mane. Kas manes laukia?

Bet siaip zinau iseiti. Man reikia veiklos, kuri butu platesne nei ateinu-padarau-iseinu. Tokia veikla, kuri itraukia i save visu kunu (ir velgi galvoju apie sokius: repeticijos, konkursai, afterparciai tarp kolektyvo draugu, seminarai,stovyklos…). Man beveik 22, o bunu stulpas. Net kojos nebesilanksto.

Reikia ismokti ispaniskai, groti pianinu ir argentinietiska tango. Tada buciau truputi laiminga.

Bet as nesiskundziu. As tik siaip megstu dalintis.

Rodyk draugams

Vaizdelis

Matant Atlantą

Rodyk draugams

Ožys

Tadas Vidmantas mane veikia

…jis - keistas fenomenas mano sąmonėje. Turbūt daugiau nesu susidūrusi su tokiais žmonėmis, kurie mane veiktų dviprasmiškai: ir teigiamai, ir neigiamai (ei, čia nei panegirika, nei reklama, čia mano dienoraštis).

Kas kartą susidūrus su juo/jo produktais, aš suprantu/prisimenu, jog jis tėra paprastas berniokas, tačiau visai neprastas savuoju “aš”. Charizmatinės asmenybės, kurios turi talentą bei visiems priimtiną humoro jausmą, TRAUKIA. Traukia todėl, jog jos duoda visiems to, ko kam reikia. Vieniems - linksmą sąmojį, kitiems - įdomios asmenybės pavyzdį, tretiems - (tame tarpe esu ir aš) įkvėpimą. Vat čia ir prasideda tai, apie ką kalbėjau savo teksto įžangoje (veikia ir teigiamai, ir neigiamai).

Jis man primena kokia aš norėčiau būti, bet nesu: įdomi sociumui, turinti galimybių įgyvendinti savo idėjas, užsiimanti kūrybine veikla, reikalinga ir taip toliau. Tas priminimas kartu parodo, jog mano savirealizacijos skalė beviltiškai leidžiasi į minusinį “ygriką”. Mintys, kurios yra čia išvardytos, mane nuvilia, o tai - neigiamas poveikis. BET. Po tokių minčių atsiradęs noras imtis veiklos, augantis ryžtas - yra teigiami. Tuo aš džiaugiuosi.

Tadai - tu mano lyderis.

Šiuo įrašu neverkšlenu, jei kam ir pasirodė. Čia tiesiog susisteminau savo mintis, kurios kildavo susidūrus su Tadu Vidmantu. Taip pat nenorėjau pasakyti, jog esu prastesnis asmuo, nei jis, savo charakterio savybėmis ar sugebėjimais. Norėjau (greičiausiai sau) išaiškinti, jog tai, ką daro Tadas Vidmantas, yra ir mano noras daryti. Matyt, čia - spyris į savo pačios užpakalį, jog neužsistovėčiau nemieloj man žurnalistikoj ir sukaupusi visą ryžtą bandyčiau stoti į taip svajotą dizainą.

Ačiū tau, Tadai Vidmantai.

p.s.: jei kas nors nežinote kas yra TadasVidmantas, užsukit pažiūrėti čia .

Monika

Rodyk draugams

(be temos)

Dvidešimt vieneri metai man kartais sako: užauk.

Mano vaikystėje būta griežto auklėjimo. Tėtis - “seno kirpimo”, bet, nepaisant būtų paaugliškų maišto proveržių ir visiškai kategoriško priešinimosi jam, be galo jį myliu ir gerbiu. Net nežinau kurį labiau - Tėtį ar savo gyvenimą. Viena vertus, džiaugiuosi už jo vis dar ugdomą pareigos jausmą, punktualumą ir tvarką (iš prigimties aš chaoso žmogus), kita vertus, kartais norisi viską sujaukti ir gyventi “betvarkėj”.

Išmokti “rėmai” ir gyvenimo taisyklės - geras dalykas - padeda gyventi. Bet ar aš taip noriu (šiandien)? Jaučiuosi susikausčiusi ir apspręsta savo pareigos jausmo. Juk taip žavu ir “jaunatviška” būtų sutikti dienai skristi į Paryžių pagerti arbatos vietinėj kampinėj (gavau tokį ekspromtinį pasiūlymą iš vieno “be stabdžių” kolegos). Aišku, atsisakiau - per didelė avantiūra nieko nesuplanavus ir nesusiderinus imtis tokio plano. Dabar visiškai dėl to gailiuosi. Nors kita vertus, ar daug žmonių ryžtųsi tokiam žingsniui? (Tikiuosi, jog gyvenime šitą “kompleksą” dar išsiugdysiu ir ateity nevaržoma abejonių IMSIUOS VEIKTI PAGAL NORUS)

Būnu upė, panorusi tekėti į viršų. Būnu upelis, virstantis tvenkiniu. Kaip išmokti išsilieti iš vagos? - Lietus turi padėti.

Rodyk draugams

Šito

…suvalgyti visą dėžutę nesulaukus sekmadienio. Nesidalinti.

truputį negera prieš naktį (ne skrandį skauda - sąžinę).

Miegokim.

23:43 - Kinijoj pats darbymetis šokoladų fabrikuose.

Rodyk draugams