BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Panika “hygiene” skyriuje arba “Kaip rinkausi šampūną”

Pripratimas yra baisus dalykas, ypač tada, kai atsiduri tau neįprastoje aplinkoje. Kas kartą atėjusi į parduotuvę supanikuoju. Čia nėra dalykų, kuriuos esu įpratusi pirkti! Iš kur man dabar žinoti, kuris produktas yra geras ir kuris ne?! Jaučiu, kaip apimta streso prie vienos lentynos praleidžiu apie dvidešimt minučių: bandau suderinti kainos, produkto pakuotės ir jo kiekio lentynoje santykį. Ir vis tiek nekoks sprendimo būdas. Nusiperku nežinia ką pagal šiaip sau kriterijus. Sprendimų yra du: arba klausti vietinių, kurie jau turi susidarę nuomonę apie prekes, arba bandyti viską iš eilės ir spręsti pačiai (gaila, neturiu televizoriaus, bent jau reklamai pasiduočiau) :)

Geroko patrypčiojimo neišvengiau ir nusprendusi nusipirkti šampūną. Lietuvoje paskutiniu metu plaukus trinkdavau su lietuvišku Rasos arba ajurvediškos linijos Himalaya šampūnais. O angliškoj parduotuvėj tokių gi nėra. Kilnojau jau žinomų prekės ženklų produktus - populiarujį Wash & Go, apie kurį tiek visokių mitų ir anekdotų sukurta, Herbal essencess, kurio nauja išvaizda mane suglumino, dar ten visokių Head & shoulders buvo, apie kuriuos aš turiu griežtai kategorišką nuomonę ir žinoma, N galybė man nežinomų firmų plaukų priežiūros priemonių. AAA! - norėjosi trumpam pagraužti nagus. Juk savo plaukus myliu labiausiai iš visų asmeninių mylėjimo objektų. Taip, galėjau palukėti ir ryt nuvažiavusi į vaistinę išsirinkti kokį “rimtą”, bet man reikėjo čia ir dabar. Ir OPapaa. Akys užkliuvo už kengūros (paskutiniu metu aš esu labai draugiška su gyvūnais - vakar turėjau pažintį su voveraitėm ir košeriniais balandžiais). Taigi, vos tik paskaičiau šampūno nugarėlę, išsišiepiau ir laiminga ėjau nervintis prie kitos lentynos.

O dabar apie laimingąjį radinį.  Tai Lietuvoje kažkada buvusio, o gal ir ne, prekės ženklo Aussie produktas. Pirmiausia duodu visus dešimt balų šiai kompanijai už bendrą idėją/koncepciją/stilių. Švelniai ironiškas ir labai familiarus - toks, kokiu labai paprasta susižavėti. Pvz, ant buteliuko nugarėlės, kur nurodyta, kaip naudoti produktą, parašyta:

Directions: Open bottle (it helps). Massage shampoo deeply into scalp and roots of wet hair while your faltmate exclaims “What’s that delicious smell?”…

Prie kokybės informacijos linijos:

Questions? If you’ ve got a question (preferably realting to hair) call us…

Kadangi šampūnas yra su apiniais (iš kurių daromas alus), buteliuko nugarėlėje išdėstyta autorių nuomonė:

Frankly we think beer is a waste of good hops

Ir dar daug panašių “pareiškimų” galima rasti Aussie internetiniame puslapyje.

Po tokio varginančio ir daug nervų suėdusio apsipirkimo, mano diena ir vėl nušvito atradus produktą, skirtą labai man :)) Smagu.

Monika

Hoop hoop

Rodyk draugams

Du pirmi kartai

Jis irgi mėgsta dovanoti dovanas per savo gimtadienį. Gavau šitokią (1 pav.), dovanojau anokią (2 pav.). Istorijos esmė yra tame, jog pirmą kartą liejau akvarele, Jis - matyt, daugiau nebelies…

Man patinka seni žmonės. Jie žino visus pasaulio dalykus, tik kartais nesako. Ir aš noriu sulaukti 95 metų gyvenimo.

p.s. paveiksliukas kabo žemyn galva.
p.s.s pirmą kartą tokį gerą tūsą tarp žilagalvių turėjau. Aš rimtai.

šypsausi.

Monika

Rodyk draugams

Geriausias sekmadienio įrašas

Geriausias sekmadienio įrašas yra čia :)

Rodyk draugams

Mergaitė su greipfrutu

Į mažą pilką “klapt” būdu užsegamą jis netilpo. Nešėsi rankoje. Po to dalinosi su kita. Kupe. Važiuojant namo. Skanus buvo. Patinka kartumas ant lūpų liekantis. Kaip norėčiau bučiuoti tokias lūpas. Tik jo. Karčias karčias. Abu pasiilgom, tik aš paverkiu ir  nustoju, o jis?.. labai skauda ilgėtis, kai šilta.

Smėlio 1 a jau laukė sena nauja lova, išardyta dalimis ir visokių dalykų iš Klaipėdos buto. Niekam nesakė, bet netyčia pamiršo baltą veidrodį. Jis taip ten pritiko. Po to juokėsi, kad netilps į kišenę, todėl nesineš. Taip ir paliko. Su visais atspindžiais, kurių buvo prigėręs. Ją matydavo retai. Gal ir gerai, kad paliktas.

Šiandien fotografavo savo miestą. Irgi ilgesiui. Visą dieną kol švietė saulė. Nuogais pečiais. Gal vakare neskaudės. Užtat vaikai, paprašę “teta teta, duokit centų ledams” jų gavę džiaugėsi. Liepiau prižadėti, kad pirks ledų, nes kitaip aš pasijusiu labai blogai. Ir jie žadėjo. Tikiu. Ar mano naivumas didelis?

Užeikite.

Man metas. Keliauju aplankyti atvykusį iš Autralijos. Seną.

Tavo, mano mylimas, Monika

Rodyk draugams

Kaleidoskopinė ataskaita: balandžio kažkelinta

Sekmadieniai būna lėti. Ypač šviečiant saulei. Lengvi, kaip tapyba ant šilko, jei vakar muzika skambėjo tyliai, o gėrimas buvo sultys. Be laipsnių, truputį rūgščios. Geltonos. Visiškai tinkančios prie saulės laidos. Šiandien skauda lūpų kampučius ir kojas, nes capoeiros mokytojas buvo entuziastingas. Gavau “mis Gracijos” pravardę. Dar jie juokės, jog klasikiniu tango mušeikos “nepadėčiau”. Ir visai koks skirtumas. Manęs tą pavakarį namie laukė tortas. Po keturių valandų intensyvaus judėjimo visiškai apie jį svajojau. Ir apie m&m’sus. Eligijus sako, kad jie žieminiai saldainiai. Šiltam metų laikui labiau tinka skittles, bet juk pas mus dar penktadienį snigo! O Londone jau veši žydėjimas. Po Rūtos langais - Magnolijos, po Jo.. nežinau, kokiais žiedais kvepia. Esu tikra, E. ryte atneštų jų saują. Bet kokių. Apibertų dar miegančią ir man visai nerūpėtų, jog Lietuvoje palikau savo muziką, žmones, taip sunkiai uždirbtus. Ten vis tiek pieščiau. Ir netgi pamėgčiau gaminti. Ant palangės auginčiau baziliką. Salotoms.  Skauda raumenis.
Kiekvieną naktį sapnuoju. Šiandien skraidžiau atviru lėktuvu. Be stogo. Ir man patinka naujai atrasta lietuviškai prancūziška Sniegė. Vaikystėj ir aš mėgdavau piešti “princeses”.

Man nepatinka aprašinėti įvykius, nutikusius mano gyvenime. Nebent pro kaleidoskopą. Turėjote vaikystėje tokį?

Monika

paveiksliukai Sniegės iš paveikslai.lt

Rodyk draugams

suvokinys nr. 3097

Kartais, ypač rudeniais, žmonės tampa nelaimingi. Gal tik truputį, o gal daug. Jie nustoja šypsotis, klausytis ramios muzikos ir sakyti mielą žodį. Pasiligoja (fiziškai bei emociškai) ir lieka suirzę iki Kalėdų. Nežinau kodėl, kiekvienas tam turi savų priežasčių. Imu pykti! Kam jie pasikeitė - priekaištauju. O tada, susipykusi mažiausiai su keliais nepirmo svarbumo žmonėmis savo gyvenime, jaučiuosi ne į temą. Lyg nusirengusi paltą gūdžią žiemą ir likusi nuogais pečiais. Arba pametusi kažką, ko dažniausiai nereikia, bet kartais ypač būtino.

Kadangi tie žmonės nėra man svarbiausi, kad išsiaiškinčiau santykius iki galo, taip ir lieka toks negerumas kažkur pasąmoninam lygmeny. Bet dabar, pabendravusi su Modestu, galvoju kitaip - jei aš pyksiu ant jų vien tam, kad jie pyksta dėl kažko, gausis sumaištis ir jau niekas niekad nebeatras siūlo galo, kada gi kas ką įskaudino ar įžeidė, kam vyksta nesikalbėjimas arba kaip reikia elgtis bendraujant su vienu ar kitu “nedraugoviniu” egzempliorium. Many dar daug kažko, kuo nebesidalinu, o galėčiau.  Matyt, išvykus Jam sugalvojau, kad reikai tai taupyti, nes tai tik jo… Suvokus šitai esant netiesai, pakviečiau Modestą kakavos. Išvirsiu pati, gal net cinamono užbarstysiu ant pieno putos. Apkabinsiu, jei reikės ir, nebepriimdama visko asmeniškai, pasidalinsiu, užuot tikėdamasi gauti. Viskas paprasta, ar ne? Visgi, reikia laiko tai suvokti.

Rodyk draugams

Taip, mūsų yra dvi

Taip būna ir taip bus. Viena arba kita. Jokio vidurio. Savyje jaučiu “dvi”. Ta, kuri yra tiesiog vartotoja ir ta, kuri ieško savy intelekto. Vienai visiškai norisi užsukti į parduotuvę ir būti moteriškos lyties, kitai gi nieko nebesinori. Patogumo tik visados ir dar tikrų jausenų, neišsigalvotų.

Rodyk draugams

Nicoletta Ceccoli

Jei šiuos piešinius būtų galima įsidėti į burną, jie imtų ir sutirptų akimirksniu. Infantili mistika ir presciziškas kruopštumas. Kažkodėl atrodo, jog autorė - labai jautri ir trapi asmenybė. Pasigerėkime. Su dideliu pasimėgavimu dalinuosi nauju savo atradimu:


Nicoletta Ceccoli svetainė

Rodyk draugams

Oh vaikyti!

Prieš užmiegant dar norėjau surasti kokį baltų medinių grindų paveiklsiuką internete , nes Jonas sakė, jog “pasitiki mano skoniu”. Man tokias labai norėtųsi turėti savo namuose (ir sofą, aišku):

Beieškodama savo grindų radau va ką:

Truputį pasimečiau, pasilenkiau arčiau ir į nuotrauką įsmeigusi žvilgsnį, keliom sekundėm nurimau. “Kičas yra didžiai visagalis”, - pamaniau. Man palengvėjo, kai išsiaiškinau jog tai tik “dollhouse” interjeras.

Dabar sapnuosis.

Pirma nuotrauka - Flickr
Antra - Ulla’s dollhouse

Rodyk draugams

Balandžiai, matrica, raktų prietaisėlis ir kiti dalykai

1. Ševčenkos gatvėj (jau gal kokį trečią kartą taip) balandžiai skraido žmonėms (t.y. man) į VEIDĄ! Dėkui palankioms aplinkybėms, kas kartą nemalonaus tėškimosi vieniems į kitą vis pavyksta išvengti. Bet, nu šakės, jie skraido kaip pasiutę ir taip žemai, kad kitą kartą (jau padariau tokią išvadą), toj gatvėj vaikščiosiu pasilenkus (arba bent jau atsargoj turėsiu badmintono raketę tolimam “servui”).

2. “Simsus” mečiau ir jau beveik du metus, septynias savaites bei dvi dienas jų nevartoju. Bet kažkodėl pastaruoju metu vis jaučiuosi taip, lyg būčiau JUOSE arba dar geriau - blaškyčiaus Matricoj. Įsivaizduokim simsų miestą. Atvedi ten savo žmogeliuką ir iš pradžių būna tusčia, tik po kokios pusės minutės “dėl masės vaizdo” pradeda rinktis ir kiti simsiečiai. Dievaži, man lygiai tas pats! Užeinu bet kur ( į parduotuvę/kavinę/automobilių aikštelę…), o ten tuščia (nebent koks maximos maišelis kočiojasi vėjyje), o po kelių akimirkų - še tau kad nori - tiesiog minios užplūsta. Man šitai yra baisu. Tai irgi pastebėjau ne pirmą kartą.

3. Kalbant apie automobilius, tai šiandien supratau (ši diena man akivaizdžiai buvo atradimų/suvokimų diena), jog važiuoti auštant arba besileidžiant saulei yra pats maloniausias dalykas, koks tik gali nutikti automobilyje. Dar yra toks vienas dalykas juose ypač malonus, bet nesakysiu ;)

4. Kažin, ar čia gerai, jei žodžių junginius “Tu man patinki”, “Tu man labai patinki” arba “Tu man patinkti taip labai, jog man būna Tau meilė” aš suvokiu labiau nei “Aš Tave myliu”? Ir iš tikro, kai šitai sakau/girdžiu, mano prote vyskta didesnė priėmimo reakcija, nei priešingu atveju man sakant/girdint “aš tave myliu”. Vieną akimirką buvau sugalvojus, jog aš dar iki galo nesuvokiu kas yra meilė, todėl suteikiu jai daug labiau pažįstamą formą, tik padaugintą iš “labai patikti” kartų … Abu nesuvokiam. :)

5. Nusipirkau rankinę ir ten radau genealų “įtaisėlį” (juo iš visos šios dienos nuotykių labiausiai ir džiaugiuosi:)) ! Jei būčiau jį radusi anksčiau, būčiau rankinę pirkusi vien dėl jo. Tai mano užvadintas “key finderis” arba “raktų prilaikiklis“, kad šie nepasimestų didelės rankinės netvarkoje, kokia dažnai būna, kai verkiant reikia su savim tampytis puse gyvenimo…

6. Gavau atvirlaiškį iš Njūjorko :) Smaguma.

Rodyk draugams

Plačių akių siauraakės

Nemėgstu anime “kultūros” ir nesuprantu tų, kurie ją dievina. Apskritai, šiuolaikinė Rytų estetika man nėra artima. Pradedant japonų bei indų išvaizdos etalonais, baigiant kinų produkcijos vizualiuoju dizainu. Tačiau stereotipus, kad ir kaip neteisinga būtų jų laikytis, stumiu į šalį sutikusi kai ką, kas priverčia truputį aiktelėti, o po to valandą spoksoti ir dūsaujant “kodėl aš šitaip nemoku?!” grožėtis.

Mano naujasis “rytiniškas” atradimas - Pietų korėjietė dailininkė/dizainerė -Stella Im Hultberg. Noriu ja pasidalinti. Kadangi viskas labai profesionalu ir labai su “kopyraitu”, nei vieno autorės darbo  iš jos asmeninės svetainės nukopijuoti ir į blogą patalpinti nepavyko :)

(viršuje matomą piešinį pavyko rasti gelaskins svetainėje)

Rodyk draugams