BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

žvaigždės gyvena jūroje

aš ta emocionalioji. jis tas racionalusis.

Rodyk draugams

Paukščiai žuvų nesupranta

Pažįstu vieną Paukštį, gyvenantį kitapus gatvės baltame name su mėlynom langinėm. Jis augina alyvos krūmą ir mėgsta vėją. Karts nuo karto Paukštis pasklando virš dobiliukų pievos. Ypač ketvirtadieniais, mat ši diena jam kažkada buvo džiaugsmoji* - (kodėl, išsiaiškinsime vėliau).

Priešingam Pasaulio Krašte gyvena Žuvis. Jos namas irgi baltas, tik be langinių. Ji mėgsta daugybę dalykų, bet iš to didumo net nebepamena ką labiausiai. Kitados jos mėgstamiausias draugas buvo Paukštis iš Priešingo Pasaulio Krašto. Netgi sakė, kad labesnių draugų už jį neturi. Bet “kas tie žodžiai…” - kartą galvojo paukštis nuleidęs galvą, jei Žuvis taip dažnai jį pamiršta…

O viskas buvo taip: Paukštis labai mėgo Žuvį o ši, kaip pati sakė, mėgo Paukštį. Dažniausiai šie susitikdavo ketvirtadieniais, tai džiugesio abiems buvo! Nepasakyčiau, kad labai turiningai laiką leisdavo, bet užtat kaip gera būdavo…Tačiau! Atėjus rudeniui Paukščiui ir Žuvei teko išsiskirti. Žuvis sėdo į lėktuvą ir išskrido į šaltus kraštus užsidirbti, o Paukštis liko jos ilgėtis šiltuosiuose. Bėgant laikui kažkas ėmė ir pasikeitė - Žuvis šaltuosiuose kraštuose atšalo, visai kaip šaldyta. O Paukštis, plevėsa, niekaip negalėjo suprasti kodėl. “Gal pinigus kaldama visai kaip kūjis paliko - be jausmo ir be džiaugsmo?.. o kur galėjo dingti džiaugsmas?.. Gal Žuvis buvo nepatenkinta uždirbamų pinigų kiekiu?.. Gal sutiko kokį povą - gražų ir ištaigingą?” - visaip Paukštis galvojo, visaip mąstė save skaudindamas ir vis svarstė, ar verta bemėgti Žuvį toliau. Po to ir vėl ją labai mėgdavo nurimęs. Ir taip be galo be krašto daugybę kartų…

Paukščiai Žuvų nesupranta. Gal kas turite kokį paaiškinimą?..

Perspektyva: Viskas tęsėsi pusmetį ir dar daugiau, su momentiniais prašviesėjimais. Paukštis buvo kvailas. Žuvis dar labiau. Jų draugystė ėmė ir nutrūko, kaip nutrūksta saga, menkai pritvirtinta prie marškinių ,tik kaži ar žuvis tai pastebėjo “bekaldama pinigus šaltajame krašte”. “Tikiuosi, ji laiminga”, - galvoja paukštis uosdamas savo mėlyną alyvą.

The end.

Rodyk draugams

Visa tiesa apie Kaštoną

Mylimasis, jis jau žydi.

Nepastebėjau, kaip atėjo pavasaris. Jaučiuosi sugadinusi visą laukimo esmę. Ir jau nebe tas, kaip būdavo anksčiau, kai pamačiusi pirmą bitę bėgdavau pas močiutę į glėbį gelbėtis arba kai užuodusi jūrą po visų ilgesio metų negalėdavau neaikčioti. Visa tai ateidavo savaime. Dabar turiu stabtelti ir pakėlusi nosį į Kaštono žiedą suvokti jo kvapą (ne, ne užuosti, o suvokti), turiu gerokai pamirksėti, kad pamatyčiau oro spalvą, naktį gerai įsiklausyti, kad išgirdusi varlių kurkimą, suprasčiau, jog tai jos… Ir man baisu. Man labai baisu, jog aplinką jaučiu vis silpniau ir silpniau. Negali būti juk, kad iš to išaugama.
Šiandien pjovei žolę, M., ar galėtum apibūdinti jos kvepėjimą? Žalias?.. :/

Rodyk draugams

Mergaitė su greipfrutu

Į mažą pilką “klapt” būdu užsegamą jis netilpo. Nešėsi rankoje. Po to dalinosi su kita. Kupe. Važiuojant namo. Skanus buvo. Patinka kartumas ant lūpų liekantis. Kaip norėčiau bučiuoti tokias lūpas. Tik jo. Karčias karčias. Abu pasiilgom, tik aš paverkiu ir  nustoju, o jis?.. labai skauda ilgėtis, kai šilta.

Smėlio 1 a jau laukė sena nauja lova, išardyta dalimis ir visokių dalykų iš Klaipėdos buto. Niekam nesakė, bet netyčia pamiršo baltą veidrodį. Jis taip ten pritiko. Po to juokėsi, kad netilps į kišenę, todėl nesineš. Taip ir paliko. Su visais atspindžiais, kurių buvo prigėręs. Ją matydavo retai. Gal ir gerai, kad paliktas.

Šiandien fotografavo savo miestą. Irgi ilgesiui. Visą dieną kol švietė saulė. Nuogais pečiais. Gal vakare neskaudės. Užtat vaikai, paprašę “teta teta, duokit centų ledams” jų gavę džiaugėsi. Liepiau prižadėti, kad pirks ledų, nes kitaip aš pasijusiu labai blogai. Ir jie žadėjo. Tikiu. Ar mano naivumas didelis?

Užeikite.

Man metas. Keliauju aplankyti atvykusį iš Autralijos. Seną.

Tavo, mano mylimas, Monika

Rodyk draugams

identitetas: vintage

Akies krašteliu seku mados tendencijas, žinau, ką reiškia Annos Vintour pavardė, gatvėje atskiriu Louis Vuitton prekės ženklą, bet neskaitau Vogue, nelaukiu kasmetinės Mados infekcijos, neatskiriu Marco Jacobso, jei po jo nuotrauka nėra pavardės, o apie Lanvin egzistavimą sužinojau tik įkvėpus ÉCLAT D’APRÉGE.  Kažkaip nemoterikai jaučiuosi šiuo atžvilgiu, bet neįsivaizduoju savęs esant fashion addicted.

Nors man jau daug metų, aš tik visai neseniai įsisąmoninau, koks stilius man patinka ir ką vilkėdama jaučiuosi geriausiai. Tačiau  kol kas visgi nebūnu drąsi paisyti asmeninio suvokimo apie originalumą. Vardan saugesnio būvio vis dar laikausi elementarių mados normų, o nenorėdama drąstiškai atkreipti dėmesio, dažniau renkuosi tai, kas skirta visiems. Visgi tyliai žaviuosi tomis, kurios būna drąsios ir  renkasi vieną švelniausių ekscentriškumo apraiškų - vintažą.

Jau seniau rašiau, jog man patinka daiktai su dvasia, savo istorija. Prie to galiu pridėti - man patinka second handai ir dažnai juose apsilankau, bet apie vintažą esu dvejopos nuomonės. Vis dar esu įsitikinusi, jog tarp genealumo ir visiškos nesekmės yra maža plonytė linija. Jeigu savy turėčiau genealumo, manau, man pakatų drąsos dėvėti močiutės suknelę ir bananines vyro kelnes. Tik kol kas savim nepasitikiu ir manau, jog  norint neperžengti ribos,kurią minėjau, reikia daaug žinoti apie kostiumo kultūrą apskritai.

Internete stebiu keletą vintage propaguotojų. Mano subjektyvia nuomonę, tik labai keletui pavyksta pasiekti genealumo ribą, visų kitų vintage pritaikymas man tiesiog niekaip nesuvokiamas. Štai keli, mano nuomone visai pavykę, ir visai man patinkantys deriniukai (šitaip išdrįsčiau atrodyti ir aš:) :

(tik aš suknelę dėvėčiau išlygintą :)) nuotrauka Gincherry

(man labai patinka mėlynos ir raudonos derinys. Be to marinistinio stiliaus palaidinė šį sezoną netgi madinga :)) nuotrauka hel-looks

(vilnonių kojinių atsisakyčiau) nuotrauka hel-looks

(šitas stiliukas kitaip vintažinis, o gal ir ne, bet vis tiek ledinis :)) gal dėl to, kad mergina labai graži ir šukuosena dar) nuotrauka hel-looks

(apsijuosčiau dirželiu be bumbulų ir kojines bent vienas iš trijų nusimaučiau :) nuotrauka stilingos musės

(šitaip eičiau į diplomų įteikimą :) nuotrauka stilingos musės

(o čia trūksta papuošalų) nuotrauka ag

o dabar man nesuprantami “vintage” įvaizdžiai:

ag

hel-looks

hel-looks

stilinga musė

ir t.t. ir taip tūkstančiai.. Bet kokiu atveju, net jei jūs mėgstate rožinius aukštakulnius derinti su baggy kelnėmis, močiutės sijoną su prada palaidine, linkiu jaustis patogiai ir svarbiausia savimi! Būkite stilingi! ir.. nepamirškite išsilyginti rūbų. ;)

Monika

Rodyk draugams

Veido vizitinė

Pastebiu veidus.
Mėgstu į juos žiūrėti.
Dar iš vaikystės liko toks įprotis pasaulio mokytis akimis. Anksčiau stebėdavau aplinką: namų sienas, duobių formas gatvėse, laikrodžių rodykles (kokios jos trapios, o kokios jos grakščios!), žalius žolės atspalvius, siūles marškiniuose ir t.t. ir pan., o dabar stebiu veidus. Lyg naują pasaulio pažinimo etapą būčiau priėjusi.

Ne kartą sulaukiau pastabų, jog pernelyg “piktai nužiūriu”, kad mano “žvilgsnis veria” arba net “atstumia neaišku kodėl kaltindamas”. Bet skanavimo proceso metu aš šito nejaučiu! Tvirtai priglundu žvilgsniu prie akį traukusio objekto ir… stebiu. Klampiai. Giliai. Be gėdos.

………………………………………………………………………………………………………………………………

Vakar per Velykines mišias žiūrėjau į gražią jauną moterį, spėju, net neturinčią trisdešimties. Jos vyras irgi buvo gražus, bet žiūrėjau į ją. Klausydamasi šventiškų giesmių nejuntamai pradėjau galvoti apie veido grožį ir galvojimas (gal dėl to, jog buvau koplyčioje), ėmė ir susipynė su religija.

Kodėl vienų žmonių veidas būna gražus, o kitų - ne? Ar tai veidas nulemia žmogaus charakterį, ar charakteris jį? (tikriausiai žinote, jog pagal žmogaus veidą galima atskleisti jo asmenybę) ir apskritai, ignoruojant mokslą, ar veidas, pagrindinė žmogaus vizitinė, kaip nors susijęs su reinkarnacija arba karmom? Teorijos taip ir neišvedžiau, bet atradau temą, vertą padiskutuoti su Justu.

…………………………………………………………………………………………………………………………….

Dažniau pastebiu moterų veidus. Ir kai galvoju apie žmogaus grožį, jį pirmiausia pasąmoningai sieju su moters veido grožiu. Nieko tame išskirtinio. Moterys yra linkusios lygiuotis. Visos. Individualus yra tik jų grožio suvokimas, kuris priklauso nuo daug ko: laikmečio, kultūros, išsilavinimo, mados(?), žiniasklaidos formuojamos nuomonės ir t.t.

Man patinka gražūs moterų veidai. Natūraliai gražūs. Tobuli savo proporcijom ir  idealūs savo sudėjimu. Kartais, žiūrint į juos, galvoje kyla visokių galvojimų. Pradedant nuo: “ir aš norėčiau taip būti” iki “kokie charakteriai slypi už jų žavingų sirpių lūpų ir dideliai žalių akių?”.. Dažnai imu juos ir įsimyliu, lyg savo kūne jusčiau plakančią vyrišką širdį, neretai imu visu kūnu pavydėti, lyg mano akys matytų neįperkamą porceliano lėlę, o kartais imu ir pasidažau lūpas. Nesu tikra, jog būčiau laiminga turėdama veidą merginos, kuri man yra pati gražausia šią akimirką. Nežinau ir ar mane mėgtų tie, kurie mėgsta dabar. O galiausiai, juk kiek yra tokių, kurios norėtų mano taip nemėgstamų žandiklaulių arba plonų nesusičiaupančių lūpų..

………………………………………………………………………………………………………………………….

Turiu nesuskaičiuojamą galybę veidų. Fizinių jų būvių. Ir nesuprantu, kodėl jie kas kartą vis kitokie?.. Kaip būtų paprasta išmokti mintinai patį gražiausią ir turėtį jį visad nesukant sau galvos “kodėl šiandien būnu panaši į sūrį?”…

Monika

p.s. o gražiausi moterų veidai, mano subjektyvia nuomone, yra Rūtos, Aleksandros ir  Charlize Theron

(:

Rodyk draugams

Taip, žvelgiant į pastarojo pusmečio rašinius, puslapis nr. 626 galėtų vadintis “psichiatro kušetė nr. 7″ arba “pasamoninės metrikos 2010-tieji” dar jis galėtų būti pervadintas “atsargiai - socioemocinės įtampos iškrova” ir taip toliau ir panašiai, bet aš nenoriu rašyti apie realų gyvenimą. Jau senokai pastebėjau, kad aš labiau “inner” (vidinio) nei “outer” (išorinio) pasaulio gyventoja. Čia, šitoj erdvėj, kai būnu viena. Ir nežinau, ar tai gerai. Per dideli galvojimai ir ieškojimai nežinia ko užima labai daug laiko. Jo nebelieka stebėti realybę. Taip, aš noriu tobulėti, taip, aš noriu būti geresnė, nei esu. Aš gi žurnaliste ruošiuosi būti, o nepamenu, kada paskutinįkart žiūrėjau žinias. Nieko nepadarysi, matyt, tokie biologiniai-psichiniai periodai užplūsta.

Neturiu ką protingo pasakyti žmonėms.

Rodyk draugams

Keičiu(osi)

Jau antrąkart pastebiu, o po to ir suprantu, kad/kodėl many kartkartėm nusilpsta noras rašyti į blogą. Man nebesmagu ten užsukti. Tokiu atveju visada padeda pasikeitimas (jų mano blogai išgyveno ne vieną dešimtį. ir ne tik išvaizdos, bet ir pavadinimo prasme). O keičiu(osi) aš pagal vidinį dizainą. Įsigalėjus rudeniui jis tapo pastovus - melancholija, vienatvė ir ruda.  Šitaip jaukiau.

p.s. natūralus pristabdymas. Užleidžiu vietą.

Monika

Rodyk draugams

išcreepeliškas įrašas

Žvyrkeliu grįžau manekenės žingsniu. viena linija. linguojant klubais. bandžiau užfiksuoti paskutines saulėtas dienas. galėjau visgi kada nors nueit į kokią atranką. ten reikia creepy formų.

Naktims ilgėjant, tamsai tirštėjant, mano drugeliai ima rimti žiemos miegui, o vietoj jų pradeda busti vikšrai (atvirkštinis variantas, ką?). Nežinau, kaip tai paaiškinti, bet tai vyksta ne tik man. Pastebėjau, žmonės, artėjant žiemai, tampa niūresni, rimtesni, daugiau galvoja, kuria problemas, jų nesprendžia, nervinasi ir galiausiai, iš tamsių sandėliukų ištraukę juodus paltus, palengva ruošiasi žieminiam vampyrizmui. Manasis reiškiasi kitokios muzikos, nei vasarą, poreikiu, noru niekam nenusileisti bei lieti piktą kritiką. Tai beveik paaiškinama. Vasara išeina su visais nerūpestingais malonumais ir palieka mus su pareigų bei rūpesčių našta. O kad viso to išvengus… Raudoni batai ar gėlėtos pėdkelnės to neišsprendžia, nebent tik trumpam numalšina mažų depresijyčių simptomus. Labai trumpam.

Beveik logiška galvoti, jog nuo niūrumo žiemą nepabėgsi. Cinizmas ir nusiskundimai šaltuoju pusmečiu yra beveik lygiai tokie pat natūralūs kaip rytą pasisioti arba norėti meilės, bet jie, padariau išvadą, daug labiau sušvelnėja, kai yra draugų. Niekada jų per daug neturėjau, o dabar jaučiuosi truputį jų turinti (vasaros dėka, matyt). Koks nepaprastai geras dalykas tie draugai. Pasirodo, jiems gali parodyti pačią šlykščiausią savo charakterio savybę, o jie ne tik, kad “nepavarys”, bet dar ir sausainių iškeps iš meilės! Dievaži, panele Sandra, kaip aš džiaugiuosi jus radusi bundant mano vampyrizmui. Tu mane supranti.

Išvados paprastos: nuo vampyrizmo žiemą neišsigelbėsi, turėk draugų (aš apie visiškai tikrus ir geriausius draugus kalbu), kad juo galėtum dalintis ir nelikti vienas.

žavutė. šitaip atrodant reikia baidyti depresijas
žavutė. šitaip atrodant reikia baidyti depresijas

nuotrauka iš hel-looks.com

Rodyk draugams

Tikrai

aš - populistė pati sau. pagal planą, jau senokai turėčiau švaistytis pirmu savo milijonu (nesvarbu ko, pinigų ar kitos daugybės). kaži, kas kaltas? tėvai, auklėję neteisingai? įsišaknijusi tinginystė, kas iš esmės yra DIDIS dvimpirmo amžiaus elementas? asmenybės trūkūmėliai? vai vai ant kokio burbulo  sėdžiu. pati būnu muiluota. slidi slidi ir ohh, vaikyti, kokia…

aš nemoku gyventi. baisu, kaip nemoku. tikrai. baisu baisu.

musėt, reikia piešti toliau, nes tada užsimirštu. arba baksnoti segę. ir apskritai, nebeskaityti nieko.

u.

Rodyk draugams

Ką slepia senukai?

Man patinka mielos jaukios senutės iš paveikslėlių. Tokios baltagalvės, dažniausiai su cheminiu, pasipuošusios daugybe perlų ir plačia dirbtinių dantų šypsena. Tokių dažniausiai būna JAV. Jos, kaip priklauso, turi truputį antsvorio, dėvi ryškius kostiumėlius ir moka kepti rudus sausainius su šokolado gabaliukais. Toks močiutės paveikslas nekvepia naftalinu, greičiau jau prabangiais, anuomet madingais kvepalais, ir nuoširdžia meile gyvenimui. Jos dažniausiai gyvena senelių namuose, per dieną pietaudamos keturis kartus, laisvu metu (o tai yra beveik visada), su draugėmis žaidžia Bingo ir,  aprūpintos visomis socialinėmis garantijomis, būna laimingos. Kaži, ar tokią senutę sutiktum Lietuvoje…

Mūsų senutės yra vargšės abejomis prasmėmis. Buvo nuoširdžiai gaila žiūrėti kaip prekybcentry viena jų, praeidama pro bananus, pažiūrėjo į saują, pilną centų, atsiduso ir nuėjo prie nukainuotos duonos. Šitos temos nevystysiu. Reikia tik tikėti, kad mano (mūsų) senatvė bus šviesesnė ir aš galėsiu sekmadieniais po bažnyčios nusipirkti bananų. Pati.

Šiandien autobuse ant vieno seno vyro rankos pamačiau tatuiruotę - dvi kregždutes. Tai jūreivio ženklas. Iš pirmo žvilgsnio stikliuką mylintis labiau nei save vyras, niekam autobuse neįdomus ir netgi nematomas, savyje kažką slėpė. Po nublukusia senoviška striuke jis nešė savo gyvenimo istoriją. Kažkodėl pagalvojau, jog ji gali būti nepaprasta. Tada man kilo smalsumas jį užkalbinti jį paklausti: “Kas jūs? Kokia jūsų gyvenimo istorija?” Esu tikra jis, dabartiniame mūsų sociume užimantis beveik paskutinįjį laiptelį, nesulaukiantis pagarbos net iš apsisnargliavusių vaikų, būtų papasakojęs istoriją, vertą didžiai gerbti ir užrašyti, kad išliktų (akimirkai prieš akis šmėstelėjo Hemingvėjaus Senis jūroje). Jis išlipo iš autobuso ir nuėjo palikdamas mane važiuoti dar keletą stotelių. Pagalvojau.

Ar šiais laikais tėvai dar moko vaikus pagarbos senam žmogui? Nesvarbu, kokiam. Praeity buvusiam agronomu ar kiemsargiu, nuo alkoholio pamėlusiu veidu ar visiškai abstinentui, važinėjančiam viešuoju transportu arba savo wolksvagenu. Kažkodėl manau, jog ne. Man šitai yra šlykštu. Tikrai norisi tėkšti stiprų antausį išlepusiam myžniui, kuris, būdamas visišku nieku, drįsta pakelti balsą/ranką prieš seną, kad ir visiškai bomžą. Nes tie seni, kaip ir tas vyras autobuse su tatuiruote, praeity buvo kažkuo. Gal net kažkuo didesniu, nei tie akiplėšos įstengs kada nors būti.

Man negėda autobuse užleisti bobutei vietą, nesibodžiu persimesti vienu kitu žodžiu, jei užkalbina, man netgi gera nueiti nupirkti joms koncervų (į kokias tris parduotuves, kai prieš tai dvejuose tie konservai buvo trisdešimčia centų brangesni, neduokdie). Ir visiškai nesvarbu, jog tos senutės kvepia šlapimu ir kalbėdamos spjaudosi. :)) Kai mano emigrantas prosenelis, grįžęs į Lietuvą po n metų vaikščiojo mieste, o aš, sutikusi jį viešoj vietoj pabučiavau, jis susigraudino. Keista žmogui buvo, kaip jauna mergelka galiu bučiuoti tokį seną sukriošelį, išgyvenusį abu pasaulinius. Man negėda prisipažinti - man patinka seni žmonės.

Man tikrai norisi su jais bendrauti.

Monika

Rodyk draugams

Pseudo bohemos vougas

Tu surūkai cigaretę. Labai galimas daiktas - mėtinę. Išgeri puse butelio pigaus vyno. Tiesiai iš kakliuko. Tikėtina - lengvai apgirsti. Nusilakuoji raudonai nagus, būtinai raudonai, ant galvos užsitempi kandžių sugraužtą skrybėlę, rastą močiutės palėpėj, ir kaifuoji. Po to visą šią istoriją su dvigubu patosu parašai į blogą, prikabini kokią juodai baltą, neįteminę, bet menišką nuotrauką ir kaifuoji dar labiau. Kas tai? Pigi bohemos aliuzija?..

Jau kurį laiką, vis užsukdama į vieną kitą blogą, pastebiu šią tendenciją. Tada bukai klausiu: kas tai? Kodėl merginos (ir mergaitės!) tapatina save su la femme fatal, kodėl jos giriasi buvusios girtos ir kodėl tas infantilus alhoholizmas man kvepia muilo burbulais? Vėl klausiu: kas tai?..

Savos paauglystės metais ir aš žavėjausi tais, kurie (neva) priklausė bohemai. Ir aš norėjau naktim bastytis po “meniškos” atmosferos vakarėlius, pabėgus iš namų traukti į Bliuzo naktis, turėti draugą dailininką, aplankyti visas pasaulio meno galerijas, ketvirtadieniais žiūrėti šešiassdešimtų metų filmus bei “Skonio ir kvapo” kavinėj, kai šią aridaro ketvirtą ryte tik dėl to, jog tu esi žinomas, gerti ekspreso… Dar norėjau dėvėti ilgus sijonus, o savo kambario sienas išdažyti raudonai. Tada piešti piešti piešti ir laukti pripažinimo… Kai paaugau, mano požiūris kiek pakito, bet žavėjimasis tikru bohemišku gyvenimu niekad neišblėso. O kas dedasi čia? Kvepia kopijavimu. Nepavykusiu…

Arba, gal yra tokių, kurie man paprieštaraus ir paaiškins, kas tai?

Šiandien, beliedama agurkus šiltnamy, pastebėjau, jog mano plaštakos darosi moteriškos. Ir dar sulaukiau atsiprašymo. Gera.

Monika

Rodyk draugams

Įstrigau kasdienybėje. O, mama, leisk man mesti kompą per langą.

Norėčiau čia nebūti. Apskritai, ryt atsikelti ir pajusti esant visišką užmarštį mano galvoj. Apsirengti geltoną kartūno suknią, į ausis įsisegti plastmasinius auskarus ir sėdus į šitą automobilį, tik tamsiai mėlyną, nusitrenkti kur nors į kitą gyvenimą. Kitam žemyne, kitame dešimtmetyje (mano močiutės jaunystės). Trumpam ten pabūti, pravėdinti galvą, nusipirkti ko nors, kas mane džiugintų ilgiau, nei rožinis saldainio skonis ant liežuvio galiuko…

Mano dienos būna pilnos stebuklų, kai aš to noriu pati. Bet pastaruoju metu kaži ko jų nebenoriu. Aš ne taip sakiau, jog bus. Smagu valgyti šilauoges besivoliojant ant žolės, bet ilgainiui tai tampa varginančiu dykaduoniavimu. Mano pasakos, kurias idealizuodavau jų siekiant, man darosi truputį karčios. Verčiau jau eičiau dirbti kokį mechaninį darbą, kad bent jau grįžusi po jo, norėčiau vėl būti savimi - kurti dalykus ir toliau ieškoti stebuklų kasdienybėje… O kol kas many vyksta susistumdymas - tingulys ir ryžtas pinasi kojomis.

P.s. Man nesiseka rašyti rašytojos parkeriu. Novelė gaunasi publicistine ataskaita.

P.s.s. Ačiū, mano ištikimasis skaitytojau. Tiksliau, ačiū Jums abiems. Man smagu, jog jūs esate. Kaip ten sakiau kitados?.. Jei viską būčiau metus, nesulaukus norimų rezultatų, kažkas dabar mestų mane :)

Labanakt

Rodyk draugams

Balandžiai, matrica, raktų prietaisėlis ir kiti dalykai

1. Ševčenkos gatvėj (jau gal kokį trečią kartą taip) balandžiai skraido žmonėms (t.y. man) į VEIDĄ! Dėkui palankioms aplinkybėms, kas kartą nemalonaus tėškimosi vieniems į kitą vis pavyksta išvengti. Bet, nu šakės, jie skraido kaip pasiutę ir taip žemai, kad kitą kartą (jau padariau tokią išvadą), toj gatvėj vaikščiosiu pasilenkus (arba bent jau atsargoj turėsiu badmintono raketę tolimam “servui”).

2. “Simsus” mečiau ir jau beveik du metus, septynias savaites bei dvi dienas jų nevartoju. Bet kažkodėl pastaruoju metu vis jaučiuosi taip, lyg būčiau JUOSE arba dar geriau - blaškyčiaus Matricoj. Įsivaizduokim simsų miestą. Atvedi ten savo žmogeliuką ir iš pradžių būna tusčia, tik po kokios pusės minutės “dėl masės vaizdo” pradeda rinktis ir kiti simsiečiai. Dievaži, man lygiai tas pats! Užeinu bet kur ( į parduotuvę/kavinę/automobilių aikštelę…), o ten tuščia (nebent koks maximos maišelis kočiojasi vėjyje), o po kelių akimirkų - še tau kad nori - tiesiog minios užplūsta. Man šitai yra baisu. Tai irgi pastebėjau ne pirmą kartą.

3. Kalbant apie automobilius, tai šiandien supratau (ši diena man akivaizdžiai buvo atradimų/suvokimų diena), jog važiuoti auštant arba besileidžiant saulei yra pats maloniausias dalykas, koks tik gali nutikti automobilyje. Dar yra toks vienas dalykas juose ypač malonus, bet nesakysiu ;)

4. Kažin, ar čia gerai, jei žodžių junginius “Tu man patinki”, “Tu man labai patinki” arba “Tu man patinkti taip labai, jog man būna Tau meilė” aš suvokiu labiau nei “Aš Tave myliu”? Ir iš tikro, kai šitai sakau/girdžiu, mano prote vyskta didesnė priėmimo reakcija, nei priešingu atveju man sakant/girdint “aš tave myliu”. Vieną akimirką buvau sugalvojus, jog aš dar iki galo nesuvokiu kas yra meilė, todėl suteikiu jai daug labiau pažįstamą formą, tik padaugintą iš “labai patikti” kartų … Abu nesuvokiam. :)

5. Nusipirkau rankinę ir ten radau genealų “įtaisėlį” (juo iš visos šios dienos nuotykių labiausiai ir džiaugiuosi:)) ! Jei būčiau jį radusi anksčiau, būčiau rankinę pirkusi vien dėl jo. Tai mano užvadintas “key finderis” arba “raktų prilaikiklis“, kad šie nepasimestų didelės rankinės netvarkoje, kokia dažnai būna, kai verkiant reikia su savim tampytis puse gyvenimo…

6. Gavau atvirlaiškį iš Njūjorko :) Smaguma.

Rodyk draugams

Skaityti svetimus laiškus (atsitiktinumai)

Būna kartais gyvenime, susiduri su kažkuo svetimu ir akimirksniu pagalvoji/įsivaizduoji/supranti, kad tas svetimas yra labai labai pažįstamas/artimas/tavo. Kartais žmonės vadina tai “atsitiktinumais“. Prisimenant filosofijos įvadą ir ten nagrinėtas temas, mano lūpos, visai to nenorėdamos, lyg prieštaraudamos mano pačios mintim, prasiveria: “atsitiktinumų nebūna“. Prie viso to galėčiau pridėti: “būna tik laki mano fantazija ir noras kažką turėti (savintis)”.

Smagu perskaityti kažkam kitam (?) adresuotus laiškus ir juose, beveik kiekviename sakinyje, matyti “mano dalykus“. Kai laiško autorius rašo apie savo lovą, kurioje guli rašydamas sakinius, įsivaizduoju man pažįstamą lovą, kai tas pats žmogus rašo apie plačią šypseną, rodos, rašo apie manąją. Ir dar daugybę kitų dalykų savinuosi, netyčia, neeogistiškai… Gal nebūčiau taip asmeniškai reagavusi, jei ne kiti “atsitiktinumai”. Panašus rašymo stilius, pseudonimas, kuriuo kažkada tą žmogų vadinau (apskritai maniau, kad aš jį pati sugalvojau), gitara, laikas…

Įdomu.

Keista.

Su šypsena.

Kai kurie dalykai labai pakelia nuotaiką. Net ir išsigalvoti, net ir atsitiktiniai…

p.s. galėčiau tiesiog imti ir paklausti, nes juk arti, bet kažkaip nesinori išgirsti neigiamo atsakymo. Daug smagiau įsivaizduoti ir laukti kitų laiškų, tebūnie ir ne man.

Monika

Rodyk draugams

Aprėdų ypatos (arba norvegai mėgsta rengtis šmaikščiai)

(atsiprasau, ir vel rasysiu sveplai, po ranka neturiu tinkamu raidziu)

Mano lietuviskai provinciskai akiai, pavargusiai nuo pernelyg kuklaus lietuviu aprangos stiliaus, buna atgaiva! Ganau akis po norvegu apredus ir stebiuosi: sitie zmones yra DRASUS (gal ir nelabai originalus, bet drasus). Ir ne tik merginos, panorusios atkreipti demesi, vaikinai neatsilieka taip pat.

Vieno renginio metu apsimeciau laimikio ”fotograferiu” ir truputi pasilinksminau. Stai jums norvegiski “stiliaus ikonos”:

Reiktu pabrezti, jog labai norvegiskas ir labai “trendy” dalykas yra  a la hipiskos juosteles/gumeles. Ta karta nufotosutinti pavyko tik du egzempliorius, taciau sita stiliaus detale yra tikrai truputi maniakiskai masiska. Ir dar, butinai dideli akiniai!

Nuotraukos darytos dokumentiniu filmu festivalio baigaimajame vakarelyje, tad cia nelabai matyti norvegisku “fifu”, bet jos, patikekit manim, labai egzistuoja. Jos tokios pat kaip ir visur: daug makiazo, aukstakulniai, ‘bliuzkutes” a la New Yorker ir tram pam pam. Na, gal sitos truputi panasios, bet nepanasios.

Bet siaip tai, visur zmones vienodi. Lietuvoj maciau neprastesniu. :)

Rodyk draugams