BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Vintage nature morte (tapyba)

Močiutei labai reikėjo nupiešti ką nors su gėlėm ir rimtai. Gavosi tamsus ir …aš nemoku piešti gėlių iš galvos. 40×40 cm, akrilas, drobė

Rodyk draugams

Kaspinai Editai

Dydis matomas pakabinus auskarą į vietą :)

Rodyk draugams

Kaspinėliai Mildos ausims (auskarai)

Užsakymas. 3×4,5 veltinis, karoliukai, atlasinė juostelė

Rodyk draugams

Mėlyno kraujo (sagė)

Po to, kai nelaimingai pasibaigė mano siūtam draugui Igoriui (Keksas suvalgė jo lūpas), siuvimą, kaip man nelemtą kūrybos priemonę, atidėjau į šalį. Po to keletą kartų bandžiau realizuoti kelias medžiagines idėjas, bet vėl nesėkmingai. Tačiau šiandien lyg ir pavyko. Dalinuosi:

Dydis 5×4 cm. Medžiaga iš senų kažkieno timpių ir karoliukai.Gali būti segė arba pakabukas.

Rodyk draugams

Qui 4

Fondiu nepasiseka - susvilinu sūrį, užtat sausainiai mielai rusteli. Grįžta Sofija, pavymui seka trys vyriški veidai. Kažkas bus - pajuntu skeptišką mintį slankiojant lubomis.

S. išpučia dūmą. Sakyčiau, pernelyg demonstratyviai ir mažuma per daug koketiškai. Nuo mūsų susitikimo praėjo septynios minutės, o mes, taip ir nepradėję pokalbio, vis dar rūkome “apsipratimo pypkę”. Tai ne mano sumanymas - Sofijos. Ji sako, kad šitoks būdas yra gera alternatyva nejaukioms pirmosiomis susitikimo minutėms, jei tokios yra neišvengiamos. Paprastai jos suciksi pirmą kartą susitikusiems žmonėms. Taip. Visad jaučiuosi nesmagiai, kai nepažįstamasis, matantis mane pirmą kartą, puola bučiuotis ar dar blogiau - apsikabinti. Prancūzai turi tokią madą, o mes, lietuvaitės, mėgstame laikytis atstumo. Aš ypač.
- Turite gerą skonį saldainiams - kreipiuosi į vieną iš svečių, atsinešusių rankų darbo triufelių. Nusišypsau.
- Ačiū. Tikiuosi, neprašoviau. Cinamonas - specifinis prieskonis - kai kam nepatinka - demonstruodamas mandagumą atsako svetys. Tiesa, dar nežinau nei vieno iš jų vardo, nes Sofi, pagal savo “apsipratimo pypkės” rūkymo taisykles, susipažinimą yra numačiusi po kelių minučių tylos beigi paskutinio išpūsto dūmo. Nežinau, kaip vyrai reagavo į Sofi reikalavimus, tačiau akivaizdu, kad šią akimirką visi iki vieno jų paiso.
- Kad jau pabaigėme “apsipratimo” užsiėmimą, gal visgi susipažinkime? - su mielu nekantrumu balse paklausė S.
Sofi ištiesia baltą putlią ranką priešais save ir grakščiu plaštakos mostu parodo į toliausiai nuo manęs sėdintį jaunuolį.
- Moni, čia Alfredas, mano bendradarbio draugas. Būsimas pediatras - su užslėptu pasimėgavimu ištaria.
Vyras, kažkuo panašus į Keanų Reevesą, pakelia antakius ir kaltai nusišypso su potekste “taip, tai aš esu kaltas dėl Pirmo pasaulinio ir dėl Antro kaltas”. Iš pirmo žvilgsnio bei dailių veido bruožų atrodo, jog jis - gėrietis. Nusišypsau atgal. -Kas gi kitas? mintimis klausiu Sofi.
- Šalia Alfos sėdi Tomas - Liudivin, mūsų buhalterės, brolis. Kamuolio spardytojas jis.
Trumai kirptų plaukų, atletiško sudėjimo, šelmiško veido vyras. Priešingai nei Alfredas, dėvintis švarką, būna apsirengęs rožiniais marškinėliais.
- Malonu - atsakau suglumindama jį savo “tinki vinki” žvilgsniu.
- Atsiprašau, jog pertraukiu susipažinimo ritualą - nuolankiai įsiterpia futbolistas, - atsinešiau muzikos, gal visgi galėčiau ją įjungti?
- Žinoma, bet jei tai kompaktinė plokštelė, teks atsinešti kompiuterį iš mano kambario - rodydama į praviras duris sutinka Sofi. - Ką gi, ir trečiasis, labiausiai prancūziškas mūsų svečias - iš Sofi lūpų ši frazė nuskamba it “na o dabar į stalą šokoladiniai putėsiai su aukso pabarstukais!”, galvoje pasigirsta fanfaros ir… - Philipas.
Šis vardas man visada sukeldavo špseną, prisiminus sausklenių reklamą apie “Pilypą”.
- Philipas yra vienos firmos, neįsimenamu pavadinimu, vieno skyriaus, nesuprantamos paskirties, idėjinis vadovas, kas iš esmės irgi yra neaišku! - bandydama atrasti logiką savo sakinyje prapliumpa juoku Sofi.
Nusišypsau ir aš. Philipas, nudelbęs akis į grindis, palinksi savo tamsių juodų plaukų galva ir paaiškina:
- Iš tikro dirbu reklamos agentūroje, kūrybos skyriuje, esu atsakingas už kūrybinio proceso sklandumą - kitaip tariant - ganau debesis žalioj pievoj - linksmai pabaigia ponas P. - Jei leisi pridėti, miela Sofi, noriu pasakyti, jog tai mano antrasis darbas. Pirmesnis - rašymo. Šiuo metu rašau komentarus į vieną žurnalą - nežinodamas ties kuria sulaikyti žvilgsnį vis blaškydamasis pabaigia prisistatymą.
- Man labai malonu su jumis susipažinti - sakau visiems trims, ir futbolininkui, vis dar įnikusiam į kompiuterį bei bandančiam įjungti savo atsineštą muziką. Sekundę pagalvoju, jog simfoninis orkestras greičiausiai neužgros.
- Esu Monih, Sofi “namiokė”, iškepiau jums sausainių.

Staiga sustabdau laiką, bandau suvokti kurioje spektaklio scenoje vaidinu, plius kokį vaidmenį. Kažkokia nesąmonė. Kažkoks ne mano gyvenimas. Kol visi sustingę it vaškas, sukremtu sausainį. Jaučiuosi nesmagiai. Dėl to sugalvoju du iš jų ištrinti. Kai laikrodis pajudina rodykles, kambaryje mūsų likę bebūna tik trys.

Rodyk draugams

Obuoliai (auskarai)

rūūgštūūūs. Veltinis, maždaug 2 cm x 2,5 cm

p.s. mielas smagumas užplūsta įsivėrus. Lyg ką tik nusiprausęs būtum arba suvalgęs rūgštų marmeladinį slieką…

Rodyk draugams

Žiedas su “deimantu”

Kartą kitą vienas berniokas man sakė: “aš nupirksiu tau kailinius!”. Dabar, prisiminusi tai, pusbalsiu krizenu, o tada pasipiktinusi jam sakiau: “ar aš tau panaši į tokią, kuri nešiotų kailinius? [...] ir žiedo su deimantu man nedovanok”. Dabar norėčiau pratęsti, tik jau kitam: dovanok man kasdienį “Labas” ir aš būsiu laimingesnė už bet kurią kitą, ant kūno turinčią visą deimantų kasyklą…

Visos tos stereotipinės vyrų dovanos moterims man atrodo žavios, bet… oh..taip ir gimsta banalumas… Kaip būtų linksma, jei mano vyras man pasipirštų su žiedu iš folijos. Dievaži, iš folijos…

O kol kas, neapdovanota nei kailiniais, nei žiedais su deimantais, rodau savają kombinaciją - žiedas su  avytės kailiuko “akute” :))

Rodyk draugams

Rimos obuoliukai (tapyba)

Tradiciškai 40×40 cm, akrilas, drobė.

Vienas paukštis gavosi neįgalus, kas pastebės, bus pagirtas :))

Pavadinimą sugalvojo mano mama, bet jos vardas ne Rima :)

Rodyk draugams

Prisirpo vyšnios Aurelijos ausims (auskarai)

Užsakymas.
..o jos vis prašo ir prašo to paties, o kitos vis plagijuoja ir plagijuoja :)

Močiutė turėjo daug vyšnamedžių. Kai skindavom ir pakliūdavo nuskinti “porelę”, visad pagalvodavau: “kaip tobula, kad tokiom pasipuošus..”. Tik tada dar nežinojau, kaip jomis puoštis, kad prigulus ant pagalvės, neišsitraiškytų. Po keliolikos metų sugalvojau, atradusi karoliukų ir vielos. Vėliau atradau veltinį. :)

Pirmasis variantas:

Kažkelintas (”atkalus” techniką su veltiniu):

Veltinis, neblizgūs karoliukai.

Rodyk draugams

Vaza

it vaza porceliano lentynoje dulka,
ornamentais sidabro grakščiai išdabinta
pastatyta giliai, kad ginkdie, nieks nerastų,
jau geriau būtum slėpęs ją, vargšę, į spintą.

stovi tykiai tuščia ir “brangi”, lyg antique’as
ir jau nekvepia žiedu; jis nuvyto sunykęs.
šypsos naiviai, bet švelniai ir nedrįsta judėti
“kuo gi virsi, jei šukėm pradės tau skaudėti?”.

dulkių sluoksnis vienatvėje liemenį slegia,
ryškios spalvos lyg kaukė meluoja giliai
leisk prieit prie lentynos tolimo krašto

noriu dužti, kaip sapnas, lengvai.

Rodyk draugams

Roses are red, tulips are too (segė)

seniai brandinau mintį padaryti kažką panašaus

8×5 cm, veltinis, stiklo karoliukai. Ateity, manau, šis tvarinys bus pakabintas ant ilgos virvutės ir nešiojamas kaip kaklo/pilvo papuošalas. Išsiuvinėjau abi puses.

Monika

Rodyk draugams

Oui. trois

ik uždariusi lauko duris praveriu kitas. Į mane atsimuša stiprus drėgno oro gūsis. Vonioje, lyg koks pašėlęs piktadarys, blaškosi vėjas. Matyt, langas buvo nesandariai uždarytas. Dėl viso pikto, persisveriu per palangę apsidairyti. Ne, nieko nėra, tik temsta. Nustumiu į šalį peršlapusias užuolaidas ir atsisėdu ant aplijusios palangės.
- Kas kartą tu ateini vis kitu kūnu, - ištariu. Patylėjusi akimirką nusišypsau ir, nužvelgusi pašiurpusią odą, priduriu: - net tavo bučiniai kiekvienąkart vis kitokie. Nepaprasti… Nepakartojami.
- Tai tik lietus - švelniu motinišku balsu prabyla mano vienatvė.
- Ir jis visas jo bučiniais… - atsakau.
- O vėjas kaip?
- Glamonėm.
- Šaltom.
- Ne, iš visos širdies.
Ji nulipa nuo palangės ir užkimšusi vonios skylutę, į kurią rytais subėga nakties miegas, prileidžia karšto vandens. Įmeta šviežių mėtų lapelių, prieina arčiau , užveria langą ir, pastačiusi mane ant kojų, palengva nurengia. Mėtinėje vonioje be putų praguliu pusantros valandos.
- Išlipusi būsiu kaip razinka.
- Mėtinė razinka - nusijuokia.
- Kodėl tu ateini pačiais netinkamiausiais momentais? Kodėl tu visad seki Jam iš paskos?
- Atleisk, negaliu kitaip. Negaliu leisti tau likti savo fantazijose. Bijau, jog vieną dieną nebenorėsi iš jų sugrįžti.
- Keliauk sau - bandau ją nuvyti atšiauriu balsu.
- Keliausiu - sutinka. Nepamiršk, jog tau dar reikia pasiruošti vakarienei. Prižadu jos metu nesimaišyti.
Ir ji, mano ištikima vienatvė, išnyksta. Esu tikra, išlipo per mažytį plyšį lange. Susisupu į minkštą rankšluostį ir lekiu ieškoti, ką apsirengti.

Grįžusi iš bakalėjos, skubu ruošti fondiu.

Rodyk draugams

Kalėdinė ponaičio P. svajonių moteriai (segė)

Užsakymas.

5 cm x 3,5 cm, veltinis, stiklo karoliukai

Rodyk draugams

Oui 2

- Primink, kodėl tu sugalvojai buto grindis iškloti baltom lentom?
- Nes gražu.
- O niekada nepagalvojai, jog labai nepraktiška? Vat ir liko šlapi pėdsakai.
- Nuplausiu.
- Įsidėsiu cukraus, neperauklėsi - nusišypso pakildama nuo stalo ieškoti cukrainės. Tuo tarpu aš atitraukiu žvilgsnį nuo lietum tekančio lango ir moteriškai nužvelgiu jos naują pirkinį. - Tau tinka. Išryškina figūrą.
- Norėsi kada nors pasiskolinti? Na, žinoma, kai priaugsi kilogramų ir tapsi apvalesnė - nusijuokia ir pamaiviškai pasiūbuoja klubais.
- Tą pačią akimirką, kai tik sugalvosiu ką nors suvilioti - pasišaipau, bet nepiktai -ji žino. Gal todėl ją ir myliu, savo panelę S., jog su ja paprasta. Ji paprasta. Nuoširdi.
- Nuo dabar pradėk skaičiuoti kalorijas, tau verkiant reikia pasiskolinti šitą sijoną! Tavo senmergystė, savo artrito išsukiotais pirštais, jau bado akis.
- Ne tokios mes ir senos. Be to, iki trisdešimties prižadu ištekėti. Tikrai prižadu - koketiškai pamerkiu akį.
Prisėsdama atgal panelė S. valiūkiškai pakreipia galvą ir palinkusi tarsteli: - Tai jau turi kokį pasislėpusi ir nieko nesakai?
- Nustok taip šypsotis ir nekilnok antakių. Aš myliu gyvenimą, o vyrų neslėpiu, jie patys slepiasi.

Sofija - mano geriausia draugė. Pažįstu ją nuo mokyklos laikų. Abi, dar būdamos mažos, svajojom apie gyvenimą Prancūzijoje. Svajoti reikia atsargiai, nes ima vieną dieną ir viskas išsipildo. Kodėl negalvojom apie ką nors originalesnio, pavyzdžiui, Dramblio kaulo krantą arba Rumuniją, Austriją arba Maltą iki šiol nežinau. Svajojom apie Paryžių ir štai, mes čia. Jau ketvirti metai. Penktadienį minime lygiai trejus su puse, kada pradėjome gyventi kartu. Po dar mėnesio bus metai mūsų baltoms buto grindims, o už savaitės - rugpjūčio šeštą, naujų organzos užuolaidų įsigijimo proga, einame į spektaklį. Anksčiau Sofi priekaištavo, jog minime per daug datų, geriame per daug šampano ir apskritai per daug suasmeniname savo butą! Bet kaip galima nemylėti dvidešimto amžiaus pradžios buto su aukštomis lubomis, gibsinėmis rozetėmis karnizuose, langais, iki pat žemės, gėlėtais svetainės foteliais su daugybe aksominių pagalvėlių, balkonėliu į kiemo pusę, mikelandželiška freska vonios kambaryje?.. O ta nepaprasta atmosfera! Ta iki plauko šerdies didingai familiari aura…Tas kvapas, likęs čia per amžių amžius, sienos, saugančios kitados čia gyvenusių žmonių paslaptis, lubos, nulaižytos didžiausių svajonių, - ach, tai yra tikra, tai yra brangu! Tai yra visiška!
-Keliauju į darbą. Vakare parnešk gėlių ir ko nors fondiu - į svečius pasikviečiau keletą prancūziškų draugų iš kontoros. Jie truputį bohema, tai gali dar ir muziką tinkančią parinkti, na žinai, tu moki - Sofi stabteli prie veidrodžio, pasitempia žemyn ultra aptemptą sijoną, čiumpa skėtį ir atsisukusi į mane pamerkia akį. Išsiviepiu sarkastiška šypsena, perveriu sunkiu kaltinančiu žvilgsniu ir palydžiu ją pro duris. Visa tai dėl manęs. Panelė S. užsispyrusi. Naktį būtinai nupiešiu jai ūsus! Arba ne, pati juos nusipiešiu prieš sutinkant įsibrovėlius. Ir dar nesidalinsiu sausainiais.

Rodyk draugams

Uoginis gėrimas (tapyba)

40×40 drobė, akrilas, kelios dienos nervinimosi ir rezultatas.

Rodyk draugams

Oui

Skirmantas Valiulis sakė: “Norint tapti režisieriumi, prieš tai reikia pamatyti tris tūkstančius filmų”. Tas pats ir su rašymu. Neperskaičiau trijų tūkstančių knygų.

Vidudienis. Saulė zenite. Oras sodriai įgeltęs kaitra, bet miesto parkas vis tiek pilnas žmonių. Vieni su skrybėlėm, kiti apnuoginę pečius bei nugaras deginasi ant pievos. Jauna pora tvenkinio krante lesina antį, pravažiuoja dviratininkas, išdykęs baltaplaukis vaikas vaiko balandžius. Močiutė, juos lesinusi, pyksta. Girdisi Yann Tiersen melodijos. Mes Paryžiuje.

Po dideliais gluosniais, ant raitytų atlošų suoliukų sėdi žmonės. Kalbasi. Gyvenimas, rodosi, nerūpestingas. Akys užkliūva už baltų basučių, tvarkingai padėtų greta grakščios suoliuko kojos. Po to - viena ant kitos sukryžiuotos baltos pėdos. Žvilgsnis kyla glotnia blauzda, ties keliais pasislepiančia po raudono šilko audiniu. O gal ir ne šilko, bet su taškučiais. Kažką skaito. Veidas ramus, bet per daug nesusikaupęs. Į knygą nukreiptas veidas šypso. Nematau, bet man taip atrodo. Jaukūs žmonės mėgsta ką nors su taškučiais. Jiems tinka, kitiems - ne. Basakojė, matyt, neturi rūpesčių. Jai gera. Jaučiu. Ji graži. Norėčiau prieiti. Pradeda lyti.
Sodrus geltonis pamažėl persimaino į gaivų melsvumą. Truputį pritemsta, pakvimpa šlapiom dulkėm ir gluosnių šakom. Visi sujuda. Išgąsdinti balandžiai būriu nuskrenda ieškoti pastogės, vaikai pradeda šūkauti, o jų mamos slėptis po didelėm rankinėm arba paklotais, gulėjusiais ant žolės. Kažkas paspartina žingsnį, kažkas pradeda juoktis, o ji, pakėlusi veidą į dangų, nusišypso. Knygą saugiai paslepia,o pati, užkėlusi nuogas pėdas ant ištuštėjusio suoliuko, lieka sėdėti.
- Panašu, jog ji niekur neis, - sakau ponaičiui P. šypsodamasis ir galvos mostu rodydamas į naivią mergaitę, raudona suknia su taškučiais.
- O tu gal praverk langą ir pakviesk ją arbatos? - šypsena atsako ponaitis P, neatitraukdamas žvilgsnio nuo savo darbo.
- Ji permirks, - vis dar būnu nustebęs - sušals. Keistuolė.
- Gali perjungti dainą? Ir nespoksok per langą taip akivaizdžiai - dar pamatys, susigėsi - šypsosi.
- Dedu galvą, ji nemėgsta džiazo. Rytais klausosi ko nors lengvesnio, o vakarais lankosi operoj.
- Arba groja būgnais undergrounde ir ant menties turi masyvią tatuiruotę.
Abu ir vėl susijuokiame. Tuo tarpu lengvas lietus ūmiai virsta į liūtį. Mergina, vis dar sėdinti atlošusi galvą, nekaltai mėgaujasi. Savo balta, neįdegusia oda geria gaivų lietų. Jos suknia pamažėl permirksta iki paskutinio siūlelio, o visiškai sušlapę plaukai prilimpa prie skruostų. Galiausiai jos kojomis pradeda sruventi rausvas vanduo! Sodriai raudona suknelė lėtai, palengva, pamažėl nublunka, kol tampa visiškai balta. Apvalūs taškučiai, virtę baltais perlais, sužimba ir pabyra ant žemės lyg sutrūkęs vėrinys. Ji atsistoja ir svajingai nueina, iš paskos temdama didelį mėlyną skėtį ir basutes.

(Rūta įkvepė pasirodyti)

Rodyk draugams

Tetos daboklės iš kitos galaktikos (paišyba)

Šiandien buvau dviejų vaikų iki trijų metų auklė. Jie mane įkvėpė pabaigti seniai pradėtą piešinį. Jo pavadinimas turėtų pasufleruoti, kaip man sekėsi juos ganyti ir ką būčiau norėjusi pasikviesti į pagalbą, nes… po jų nejaučiu “nei rankyčių, nei kojyčiu” :))

pppierius, piešukas, fotoshop’o filtras.

Rodyk draugams

Paukštukai pasimatyme (tapyba)

40×40 cm, drobė, akrilas

Šitą tapšnojant stengiaus labiau nei piešiant pirmąjį :)

Rodyk draugams

Medūza (segė)

Dar vienas paltinis priedas gavosi. Ir čia jau kaip įsisegsi. Arba medūza, arba valtis :)

dydis - 7×5 cm.

Rodyk draugams

Akies obuolys (auskarai)

matau tave

siurrealistiškai.

Apskritai, mano kūrybą būtų galima apibūdinti vienu žodžiu: apvalu - pastebėjau.

Rodyk draugams