BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Pripratimas stipresnis už prigimimą (UK)

…Panašiai buvo ir su „atvirkščiu“ Londono eismu. Galimas daiktas, šiuo atveju veikia lietuviškas mentalitetas – yra kitaip, nei esi įpratęs, vadinasi, yra blogai. Kiekvieną kartą prieidama gatvę ir norėdama ją peržengti, turėdavau stabtelti pagalvojimui. „Aha, Lietuvoj pirmiau žiūrėdavau į kairę, vadinasi, čia reikia žiūrėti į“ dešinę arba, norėdama važiuoti autobusu, „turiu eiti taip, lyg norėčiau grįžti atgal“ – keista moteriška „naujokės“ emigrantės logika…

Visada stebėdavausi lietuvišku posakiu „Pripratimas stipirau už prigimimą“, bet jau trečią savaitę gyvendama Londone imu suvokti jo teisingumą. Sunku atvykus svetur nebebūti tuo, kuo visada buvai įpratęs būti. Sunku keisti gyvenimo įpročius, vartojimo ypatybes. Didžioji dauguma mūsiškių to net neneigia ir labai patogiai jaučiasi toliau gyvendami lietuviškai. Gal todėl Londone tiek daug lietuviško maisto parduotuvių, tautietį gali atpažinti iš nusistovėjusio lietuviško aprangos stiliaus, net kalbėdami angliškai, iš tikro sakinius dėliojame gimtąją kalba. Pripratimo sunku atsisakyti, o štai prigimimą imame užmiršti…

Ne kartą teko girdėti lietuvį, keikiantį savo tautietį. Net patarimų sulaukiau saugotis lietuvaičio: „atims, apgaus, išnaudos – tai ne anglas. Nors ir saldžiai šypsosi, bet bent jau gali pasitikėti“. Aišku, būna visokių, bet kaip apmaudu atvykus į svetimą šalį jaustis svetimai tarp savų. Pripratimas stipresnis už prigimimą – dabar jau visiškai sutinku su senolių išmintim.

Geros dienos,

Emigrantė „naujokė“.

Rodyk draugams

Emigrantas iš savo varpinės (Uk 3)

Kaip jausiesi, toks ir būsi - galvoju sau didvyriškai išlipusi iš Londono metro, kuriuo šiandien važiavau visiškai savarankiškai. Menkas pasiekimas, bet viso to esmė yra šiek tiek gilesnė. Skaitykite toliau…

Statusas “emigrantas” man iki šiol atrodo labai prastas. Nežinau, gal čia vis dar veikia senas stereotipas: “dirbantis braškių laukuose 23 valandas per parą, nemokantis svetimos kalbos, todėl dažnai mulkinamas, išnaudojamas, pasimetęs ir dirbantis dirbantis dirbantis”. Sakau, čia tik mano galvoj užsilikęs stereotipas, bet jis nėra labai neteisingas. Stabtelėjau. Aš.. Taip, aš - emigrantė. E m i g r a n t ė. Bandau suvokti. Palaukite. Taip, aš vis dėlto esu emigrantė. Turbūt nereikia sakyti, kad nenoriu atitikti ką tik išdėstytą stereotipą, ar ne? Niekas nenori, bet kaip to išvengti?

Vat dabar prie esmės. Viskas iš tikro priklauso nuo požiūrio ir užsibrėžtų tikslų. Gali galvoti: “taip, aš čia atvykelis, nieko nežinau, nieko negaliu, užsidarysiu į dėžutę su rožiniu kaspinėliu ir lauksiu kol ją kas nors ras po eglute“. Bet ėė, Kalėdos dar negreit ir būna kas metai. Nejaugi nori gyventi pilnavertį gyvenimą tik kartą į metus? Gali galvoti ir taip: “taip, aš truputį bijau, bet juk mano baimės niekas nepamatys, jeigu jos neparodysiu. Pasitikėsiu savim ir mokysiuos. Stebėsiu ir vėl mokysiuos. Taip, galiu. Taip, aš tai padarysiu. Ir netgi daugiau mažumėlę, nei reikia. Tik padariusi kažką sau liepto, jausiuos gerai. Taip, aš galiu. Viską galiu. Kaip tikėsiu, taip ir bus“. Ir viskas paprasta. Ir gyvenimas vyksta kokybiškas.

Ką gi, aš - emigrantė, bet tik oficialiai. Sau aš (ir jums, prašyčiau, gerbemieji), lygi lygiems.

Šypt.

p.s. šiandienos laimikis:

Su šita galėčiau tekėti.

Rodyk draugams

Su perkūnija apie alkoholį

Baigiantis ilgajam savaitgaliui kažkas aprauda pasibaigusį poilsį, kai kas - besibaigiantį alkoholį, dar kas nors (greičiausiai moterys) bebaigiančius prasigerti savo geriančius vyrus. Šį kartą jaučiu didelį norą viešai išsakyti savo nuomonę apie alkoholį, o tiksliau - didelius jo kiekius ir vyrus, nemokančius laiku ir vietoje pasakyti “gana”.

Jei Valančius dabar imtų ir atgimtų, kviesčiau Jį atnaujinti blaivybės sąjūdį, nes kaži ar kas iš dabartinių vyrų išdrįstų tokį įkurti vardan blaivių protų ir darnių šeimų. Greičiausiai toks iniciatorius būtų apmėtytas tuščiais buteliais arba dar geriau, žinant mūsų “balių” tradicijas, įkyriai įkalbėtas “būti vyru ir išgerti  nors vieną stikliuką gyvybės šaltinio”.

Man nuoširdžiai bloga matyti kostiumuotus džentelmenus virstančius balose besivoliojančiais mužikais, man visiškai nelieka pagarbos prieiti ir tokį suvargėlį pakelti, net nusispjauti nebelieka gėdos į tokį. Aš negaliu būti abejinga, kai matau visai jaunus berniokus nebesiorientuojančius aplinkoje ir tikrai negaliu įsivaizduoti šalia savęs vyro, kuriam alkoholis būtų svarbiau, negu aš.

Šį savaitgalį turėjau toleruoti visišką girtą kvailį. Baidarėje. Gerai tik tiek, kad upė rami buvo. Aš jo nekenčiau, jutau panieką, leidau nesitvardyti ir kėliau balsą. Man buvo labai nemalonu nuo pačios savęs ir vis galvojau: “Ne, mano vyras toks nebus, aš nebūsiu su tokiu, kuris nežino kiek gali pakelti jo smegenėlės”. Taip pat netoleruosiu jokių kitų medžiagų vartojimo, paverčiančių žmogų daržove. Šiuo klausimu aš užbraukiu pasižadėjimą būti tolerantiška. Nuo dabar.

Taip paprasta susižavėti žmogum. Kai jaunas baidarių savininkas, atėjęs į mūsų stovyklą linksmai atsisakė vyrų siūlomo gėrimo, galvoju: “jam gi darbas”. Bet ne, tvirtai pareiškė, jog “alkoholis jam nereikalingas, jis atrandąs kitų ekstrymų“. Vienas jų - orientacinės varžybos po visą Europą su keliolika kitų nutrūktgalvių ekstremalų (reikia sekti spaudą, turėtų pasirodyti naujienų). Jam išėjus atsidusau. “Taip, tu man patinki - galvojau”. Net ir tie su taurėm rankose man patinka, kurie vakaro pabaigoje atsistoja blaivūs ir sako: “eime, jau vakaras, norėsi, kad tave apkamšyčiau?”.

Noriu, kad mano gyvenimo vyras būtų toks. Kitokio nepriimu. Turiu teisę rinktis. Ar ne?..

Rodyk draugams

Traukiny su Svetimu

Belieka išbandyti Ch. Bukowskį ir tada jau galėsiu sakyti (arba ne): “pigiu vynu permirkusių cinikų, rūkančių cigaretes be filtro literatūra mane piktina”.

Vakar traukinys važiavo neskubėdamas, taip palikdamas laiko perskaityti “Svetimą”. Jau pirmosios knygos eilutės “šiandien mirė mama, o gal ir vakar, nežinau” suraukė mano antakius, suspaudė pečius, o nuotaika dar labiau subjuro, bet knygos neužverčiau. Iš tikro, iki paskutiniosios akimirkos piktinausi pagrindiniu herojumi ir vis vijau šalin kylančias asociacijas. Taip, Merso man priminė vieną mano susigalvotą (o gal tikrą, nežinau) personažą. Vis galvojau skaitydama: Ir kaip žmonės gali būti tokie abejingi?? Gal tik aš, nuolat srūvanti ir putojanti upė, šito nesuprantu? Kaip galima nieko nejausti arba jausti, bet apsimesti, kad tai nereikšminga ir ignoruoti? Kaip galima prisitaikyti prie situacijos, kuri iš esmės visiškai neverta prisitaikyti? Neveltui į rankas man šita knyga pakliuvo, matyt. Ypač dabar.

Perskaitykit. Jūs irgi jo nemėgsit. O Mari jį buvo įsimylėjus…

Rodyk draugams

Kitoj barikadų pusėj

Paskutiniuoju metu norėjau ne uždavinėti, o atsakinėti į klausimus. Taip ir buvo. Dabar turiu visą puslapį interviu iš kitos pusės. :) Vakarų eksprese (Klaipėdoje leidžiamas dienraštis) gegužės 15, jei laikraščio nesukišote į džiūstančius batus ar neįtiesėte į šiukšlinę…

Ir dar norėjau pavesti kokį renginį. Irgi nutiko. Jau šeštadienį ant Saulės miesto kalbėsiu žodžius.

Apseikim be klišių, apie išsipildančias svajones nekalbėsiu, ir taip viskas akivaizdu. Esmė ta, kad pradėjus joms pildytis, reikia jas lepinti pastangomis. Tada, kaip morkos lysvėje gavusios saulės, jos ims ir įsitvirtins visiškai. Aš per mažai stengiausi. Kai kurios sunyko. O kaip bus su dabartinėmis, aš nežinau.

Monika

Rodyk draugams

Mano labai mano puslapio pabaiga (?)

Pagalvojau: pats metas trinti lauk šitą arbatom nulietą, nuseilėtą puslapį, nes… išsisėmiau/užaugau/nebeįdomi?

Perskaitau pirmąjį ir paskutinįjį blogo įrašus. Čia kaip apskritos kavos puodelio dėmės ant tide staltiesės matosi mano asmenybinės metamorfozės. Būtent tam ir buvo skirtas šitas “puslapis” - pažvelgti į save iš šalies. Pasimokyti iš klaidų, prisiminti išjaustas jausenas, planuoti, “koduoti” savo ateitį, ko nors norėti ir laukti išsipildant (Užrašytos mintys mėgsta materializuotis). Kodėl tą dariau viešai? Kad galėčiau jaustis dalimi visumos, priimančios asmenybę, o ne jos veidą arba pasakyti tai, ko nedrįsau pasakyti tiesiai. (nesilakuokite nagų su mikro blizgučiais. Jie turi savybę blizgėti net ir nuvalyti!) O dabar pasakysiu, nes labai norisi vimtelt nuo:

1. netikrų žmonių, kurie simuliuoja ne tik draugiškumą, bet ir savo gyvenimą. Savaime suprantama, jie savo nieku labai didžiuojasi ir mėgsta jį afišuoti, o tai yra vimtelėjimas dukart.
2. savo netolerancijos ir egocentrizmo. Pastarasis, nors ir visaip neigiamas, kelia paiką pavydo jausmą arba neišmanėlių apkalbas tema “kokia ji šalta”. 
3. negalėjimo nieko padaryti prieš situaciją, verčiančią mane skaudintis. Beveik jaučiu, kaip many vartosi baisus žodis, bet jį pasakiusi iššauksiu tik dar labesnį “nevykėlį”.
4. žalios arbatos be cheminių kvapų. Bet tik šią akimirką.
5. minties, kad aš nebeįdomi mums abiems (nagų lako valiklis kvepia sintetinėm uogom, o blizgučių prisirado net ant klavietūros).

Monika. Ačiū, kad buvot. :*

Rodyk draugams

Kimiai, be meno, su raudoniu ant skruostų.

“Muzika - tai visata, telpanti natoje, tai sielų šnabždesiai dangui…” ir t.t. ir panašiai sakytų pakvaišę kompozitoriai. Ir aš sutikčiau, ir aš linkčiočiau galvą šventai pritardama jų žodžiams, ypač choro repeticijose, kada pagaugais nueina oda išgirdus bosų partiją.. Ir netgi be akompanimento, visiškai tyra a capella, visiškai skaidriais keturiais balsais..

Po gero mėnesio balso virpinimo mano mezzo sopranas virto kimiu altu. Visai kaip Annie Lennox, tik aš nerūkau. It saldainius vieną po kito ryju dekatileną ir homeovoxą. “Tik šiukštu neprarask balso, neprofesionale tu!”. Po dviejų kartų “tiesiogiai” supratau, kad finalas jokiu gyvu neprilygsta kūrybinam procesui, nors ir sunkiam, nors ir po šešias valandas.

Spindinčios scenos masina, o ypač tada, kai jas mato didžiulė auditorija… Dabar jau iš patirties galiu pasakyti: tai, kas gražiai žiba, visada savyje slepia puvinį. Didesnį ar mažesnį. Dailiai atrodantis žmogus ne visada žino Saulės mūšio datą, o preciziškai suplanuotas tiesioginis eteris ne visada skleidžia nuoširdžią nuotaiką. Visur klesti vaidyba.

Šou versle nėra meno. Jame net muzikos ieškoti neverta. Pudra, svarovskiai ir pseudo. Prodiuseriai ir jų marionetės. Iš anksto parašyti scenarijai ir mes, truputį per naivūs.
Lendam į undergroundą?

Rodyk draugams

tik ne šitaip

Jis, stengdamasis sužavėti ir palenkti ją savo pusėn, nėrėsi iš kailio. Kvietė ją į pasimatymus, melavo saldžius komplimentus, kūrė stebuklines pasakas trumpose žinutėse prieš miegą, o svarbiausia, kalbėjo, kalbėjo, kalbėjo. Apie viską. Dievuliau, valandų valandas! O temos! Nuo rožinių burbulų pūtimo technikos iki Antrojo Pasaulinio karo politikos, nuo “kodėl boružės turi taškelius, o bitės - dryželius”, iki kraujo donorystės komerciškumo ar laivų inžinerijos ypatumų… Ir apie viską taip išsamiai, taip svarbiai, taip… diskutuojant ir mąstant. Telefonu, geriant arbatą, einant iš mokyklos, nesibaigiančiomis žinutėmis, valgant bandelę, rašant kontrolinį… Ją žavėjo pokalbiai. Ją žavėjo bendravimas, juk jis ir buvo svarbiausias jų santykiuose, apskritai, visų žmonių santykiuose!

Ji, stengdamasis sužavėti ir palenkti jį savo pusėn, nėrėsi iš kailio. Dažėsi lūpas, piešė jam paukštį, dovanojo dovanas be progos, gyrė jį ir nusileisdavo. O svarbiausia, kalbėjo, kalbėjo, organizavo, kalbėjo…

O kaip yra šiandien? Jie nebesistengia dėl viens kito. Būna ramūs ir nebesineria iš kailio. O kam, pagalvoji, juk jau TURI, juk jau PASIEKEI užsibrėžtą tikslą. NE TIE SA.

Panele J., ar dar pasikvieti jį į ledainę valgyti braškinių ledų ir pasikalbėti apie gyvenimą? Ne. Tu jam paruoši vakarienę ir klausi vieno vienintelio klausimo: “kaip sekėsi darbe?”. Panele J., ar dar apmėtai jį sniego gniūžtėm einat iš parko? Ne. Tu sakai, jog reiks nupirkti skalbimo miltelių, nes jau pasibaigė. Panele J., ar dar verki,nerviniesi, nerimauji, jei jis neparašė žinutės tau prieš miegą? Ne. Tau tai neberūpi. Žinai, jog anksčiau ar vėliau jis grįš, kai pasibaigs švarios kojinės. Panele J, ar tu to tikėjais sakydama jam “Taip” prie altoriaus? Ne. Tu tikėjaisi pasakos. Tai kodėl jos nebekuri po galais ?!

Gerbiamas K., ar dar dovanojate jai žalią, patį skaniausią, obuolį be progos? Ne. Jūs net su Kalėdom jos nepasveikinate, visgi jausdamas pareigą nuperkate jai čekį iš maximos. Gerbiamas K., ar pakviečiate ją į klaikiai beryšio kiną vien tam, kad galėtumėte neatitraukdamas akių žiūrėti į ją? Ne. Jūs pasikviečiate draugų ir geriate alų žiūrėdami “Family guy”. Gerbiamas, mylimas K. ar jūs taip įsivaizdavote savo ateitį, kai piršotės panelei J.? Ne. Jūs tikėjotės pasakos. Tad kodėl jos nekuriate po velniais ?!

Jūs kaip norit, bet man tokio scenarijaus nereikia. Velniop. Ir tebūnie aš niekad neužausiu, būsiu viena ar per didelė idealistė, bet šitaip nebus.

Rodyk draugams

k

štai ir ji - finišo tiesioji. Liko nedaug: trumpučiai metai su valdiškų atostogų tarpais, mažumėlė mokslo, senų norų pildymasis ir bakalauras. Še tau kad nori.
Šį semestrą pradėjau tik spalį. Praėjusiais metais tuo pačiu metu jau būčiau gerokai pavargus nuo Klaipėdos, grupės bendramokslių ir dirbtinės šypsenos, pasvirusios žemyn. Vaje, koks didis apmaudas aplanko po prieš jį buvusio gero nusiteikimo. Žmonės nesikeičia.

gal pavydi?.. O gal jie tik menkindami kvėpuoja? Ką gi. Nevertini nuoširdumo - nevertins tavęs. Stiebiesi, keli galvą tiesdama kaklą - geriau mataisi pajuokai. Velniop. Kaip smagu, kaip linksma. Ką gi, taip ir toliau.

Monika :)

Rodyk draugams

ne ne negalėti

Daug paprasčiau būtų apsistoti ties kuria nors viena idėja ir lengvai gyventi ja remiantis. O aš? Kas per briedas? Koks mano gyvenimo stilius ? Ar įmanoma turėti jį vientisą? Įmanoma - sakau sau, kai vardyju pavyzdžius. Kodėl mano toks be ryšio? Tai aš noriu rašyti apie karietą su sidabriniais arklių pakinktais, tai apie šešiasdešimtų gamybos autobusiuką, nusilupinėjusiais šviesiai žaliais dažais.. Nors, kai pagalvoju, vis mažiau jaučiu saldumo poreikį (tiesiogine prasme irgi), gal tai reiškia “asmenybinį brendimą”? Apskritai, ko čia seilėjuos? Nu kaip užknisa. Kaip nekenčiu savęs, kai taip pradedu “svarstyti”, bet negaliu kitaip. Čia kaip kokios matematinės lygtys. Jei neišsprendžiu, negaliu ramiai būti.
Žinau vieną savo sumišusio stiliaus stabilumą: man visada patiko ir patinka estetika. Subtili ir paprasta.
Estetika.

Rodyk draugams

išcreepeliškas įrašas

Žvyrkeliu grįžau manekenės žingsniu. viena linija. linguojant klubais. bandžiau užfiksuoti paskutines saulėtas dienas. galėjau visgi kada nors nueit į kokią atranką. ten reikia creepy formų.

Naktims ilgėjant, tamsai tirštėjant, mano drugeliai ima rimti žiemos miegui, o vietoj jų pradeda busti vikšrai (atvirkštinis variantas, ką?). Nežinau, kaip tai paaiškinti, bet tai vyksta ne tik man. Pastebėjau, žmonės, artėjant žiemai, tampa niūresni, rimtesni, daugiau galvoja, kuria problemas, jų nesprendžia, nervinasi ir galiausiai, iš tamsių sandėliukų ištraukę juodus paltus, palengva ruošiasi žieminiam vampyrizmui. Manasis reiškiasi kitokios muzikos, nei vasarą, poreikiu, noru niekam nenusileisti bei lieti piktą kritiką. Tai beveik paaiškinama. Vasara išeina su visais nerūpestingais malonumais ir palieka mus su pareigų bei rūpesčių našta. O kad viso to išvengus… Raudoni batai ar gėlėtos pėdkelnės to neišsprendžia, nebent tik trumpam numalšina mažų depresijyčių simptomus. Labai trumpam.

Beveik logiška galvoti, jog nuo niūrumo žiemą nepabėgsi. Cinizmas ir nusiskundimai šaltuoju pusmečiu yra beveik lygiai tokie pat natūralūs kaip rytą pasisioti arba norėti meilės, bet jie, padariau išvadą, daug labiau sušvelnėja, kai yra draugų. Niekada jų per daug neturėjau, o dabar jaučiuosi truputį jų turinti (vasaros dėka, matyt). Koks nepaprastai geras dalykas tie draugai. Pasirodo, jiems gali parodyti pačią šlykščiausią savo charakterio savybę, o jie ne tik, kad “nepavarys”, bet dar ir sausainių iškeps iš meilės! Dievaži, panele Sandra, kaip aš džiaugiuosi jus radusi bundant mano vampyrizmui. Tu mane supranti.

Išvados paprastos: nuo vampyrizmo žiemą neišsigelbėsi, turėk draugų (aš apie visiškai tikrus ir geriausius draugus kalbu), kad juo galėtum dalintis ir nelikti vienas.

žavutė. šitaip atrodant reikia baidyti depresijas
žavutė. šitaip atrodant reikia baidyti depresijas

nuotrauka iš hel-looks.com

Rodyk draugams

Ką slepia senukai?

Man patinka mielos jaukios senutės iš paveikslėlių. Tokios baltagalvės, dažniausiai su cheminiu, pasipuošusios daugybe perlų ir plačia dirbtinių dantų šypsena. Tokių dažniausiai būna JAV. Jos, kaip priklauso, turi truputį antsvorio, dėvi ryškius kostiumėlius ir moka kepti rudus sausainius su šokolado gabaliukais. Toks močiutės paveikslas nekvepia naftalinu, greičiau jau prabangiais, anuomet madingais kvepalais, ir nuoširdžia meile gyvenimui. Jos dažniausiai gyvena senelių namuose, per dieną pietaudamos keturis kartus, laisvu metu (o tai yra beveik visada), su draugėmis žaidžia Bingo ir,  aprūpintos visomis socialinėmis garantijomis, būna laimingos. Kaži, ar tokią senutę sutiktum Lietuvoje…

Mūsų senutės yra vargšės abejomis prasmėmis. Buvo nuoširdžiai gaila žiūrėti kaip prekybcentry viena jų, praeidama pro bananus, pažiūrėjo į saują, pilną centų, atsiduso ir nuėjo prie nukainuotos duonos. Šitos temos nevystysiu. Reikia tik tikėti, kad mano (mūsų) senatvė bus šviesesnė ir aš galėsiu sekmadieniais po bažnyčios nusipirkti bananų. Pati.

Šiandien autobuse ant vieno seno vyro rankos pamačiau tatuiruotę - dvi kregždutes. Tai jūreivio ženklas. Iš pirmo žvilgsnio stikliuką mylintis labiau nei save vyras, niekam autobuse neįdomus ir netgi nematomas, savyje kažką slėpė. Po nublukusia senoviška striuke jis nešė savo gyvenimo istoriją. Kažkodėl pagalvojau, jog ji gali būti nepaprasta. Tada man kilo smalsumas jį užkalbinti jį paklausti: “Kas jūs? Kokia jūsų gyvenimo istorija?” Esu tikra jis, dabartiniame mūsų sociume užimantis beveik paskutinįjį laiptelį, nesulaukiantis pagarbos net iš apsisnargliavusių vaikų, būtų papasakojęs istoriją, vertą didžiai gerbti ir užrašyti, kad išliktų (akimirkai prieš akis šmėstelėjo Hemingvėjaus Senis jūroje). Jis išlipo iš autobuso ir nuėjo palikdamas mane važiuoti dar keletą stotelių. Pagalvojau.

Ar šiais laikais tėvai dar moko vaikus pagarbos senam žmogui? Nesvarbu, kokiam. Praeity buvusiam agronomu ar kiemsargiu, nuo alkoholio pamėlusiu veidu ar visiškai abstinentui, važinėjančiam viešuoju transportu arba savo wolksvagenu. Kažkodėl manau, jog ne. Man šitai yra šlykštu. Tikrai norisi tėkšti stiprų antausį išlepusiam myžniui, kuris, būdamas visišku nieku, drįsta pakelti balsą/ranką prieš seną, kad ir visiškai bomžą. Nes tie seni, kaip ir tas vyras autobuse su tatuiruote, praeity buvo kažkuo. Gal net kažkuo didesniu, nei tie akiplėšos įstengs kada nors būti.

Man negėda autobuse užleisti bobutei vietą, nesibodžiu persimesti vienu kitu žodžiu, jei užkalbina, man netgi gera nueiti nupirkti joms koncervų (į kokias tris parduotuves, kai prieš tai dvejuose tie konservai buvo trisdešimčia centų brangesni, neduokdie). Ir visiškai nesvarbu, jog tos senutės kvepia šlapimu ir kalbėdamos spjaudosi. :)) Kai mano emigrantas prosenelis, grįžęs į Lietuvą po n metų vaikščiojo mieste, o aš, sutikusi jį viešoj vietoj pabučiavau, jis susigraudino. Keista žmogui buvo, kaip jauna mergelka galiu bučiuoti tokį seną sukriošelį, išgyvenusį abu pasaulinius. Man negėda prisipažinti - man patinka seni žmonės.

Man tikrai norisi su jais bendrauti.

Monika

Rodyk draugams

Britiškas žvilgsnis į Lietuvą: “Cheap”

Lietuviai neturi tradicijų. Man skaudą širdį.

Sako, jei kas nepatinka, keisk pradėdamas nuo savęs. Bet ar aš, užaugusi paviršutiniškoj kultūroj, galiu ką pakeisti? Susikūrusi savo tradicijas, kurių man trūksta, geriausiu atveju adaptuosiu jas šeimoje. Ne kur kitur. Na, dar savo kaime galėčiau…

Į Lietuvą pirmą kartą atvykęs lietuvių emigrantų vaikas, septynioliką metų gyvenęs Didžiojoje Britanijoje, buvo atviras. Jis, paprašytas pasidalinti savo nuomone apie tėvų gimtinę, tepasakė vieną žodį: “Cheap”(pigu). Nenuostabu… Pirmiausia, jį atvedė į Vilniaus Akropolį(!) po to pavedžiojo po miesto centrą ir galiausiai, įsodinę į tarpmiestinį autobusą, nusiuntė “pas močiutę į kaimą”. Vargšas berniukas! Pamatęs tviskančią prekybcentrių “prabangą”, susidūrė su kitokiu vaizdu, daug realesniu ir dažnesniu Lietuvoje: senas iškleręs autobusas, vingiuotos kaimo bekelės, trūnyjantys, bet vis dar gyvenami aprūkę kaimo pastatai.

Prisiminkim istoriją. Kur anksčiau ruseno lietuvių kultūros židinys, kai miestuose karaliavo kitataučiai uzurpatoriai? Ar tik ne kaime? Ar tik ne kaimiečiai buvo visokie Basanavičiai, Valančiai, Donelaičiai?… Nuoširdžiai gaila, kai Lietuvos valdžia gražina tik valstybės fasadą. Blizgų ir prabangų, bet tuščią, be tradicijos. Kas kad Vilnius turi savo senamiestį. Bet kam jis rūpi? Žinoma, Tau, man, kokiam lenkui, kuris galvoja “mano”, dar gal turistui iš JAV, bet tik ne tiems, kurie “gano” mūsų tautą ir gali absoliučiai viską. Dar daugiau tokių, kaip Arminas Lydeka ir mūsų senamiestis neberūpės net UNESCO. Tikrai skauda širdy, kai bandau įkvėpti kultūros, bet įkvėpiu tik pigų, paviršutinišką, parodomąjį spindesį. Tokį fanierinį ir kvepiantį greita galiojimo laiko pabaiga.

Klausimas: kada viskas grius?  Juk net ir trylikametei aišku, tai, kas madinga šiandien, gali būti pasenę rytoj. O štai stilius nesensta niekad. Tik vat, koks tas Lietuvos stilius? Prisimenu tą patį emigrantų berniuką. Jis atvyko iš šalies, kurios stilius mano akimis - konservatyvumas, arbatos su pienu gėrimo tradicija, pub’ai, elegancija it t.t. Galvojant apie Italiją prisimenu iki kaulų smegenų įsišaktnjusį šeimos kultą, Ispaniją - Dionisijas, netgi tokią valstybę kaip JAV vadinu stilinga - tai Halloween’as, Padėkos diena… O ką turi lietuviai? Mmm… mes irgi turim mergvakarius, mes irgi švenčiam Halloween’ą, (neprikiškit man krepšinio - tai per daug jauna tradicija, kad ją būtų galima vadinti tikra, nesikeičiančia per amžių amžius), rengiam piknikus ir t.t.

Mes neturim tradicijų. Jau nebeturim…

Rodyk draugams

Pseudo bohemos vougas

Tu surūkai cigaretę. Labai galimas daiktas - mėtinę. Išgeri puse butelio pigaus vyno. Tiesiai iš kakliuko. Tikėtina - lengvai apgirsti. Nusilakuoji raudonai nagus, būtinai raudonai, ant galvos užsitempi kandžių sugraužtą skrybėlę, rastą močiutės palėpėj, ir kaifuoji. Po to visą šią istoriją su dvigubu patosu parašai į blogą, prikabini kokią juodai baltą, neįteminę, bet menišką nuotrauką ir kaifuoji dar labiau. Kas tai? Pigi bohemos aliuzija?..

Jau kurį laiką, vis užsukdama į vieną kitą blogą, pastebiu šią tendenciją. Tada bukai klausiu: kas tai? Kodėl merginos (ir mergaitės!) tapatina save su la femme fatal, kodėl jos giriasi buvusios girtos ir kodėl tas infantilus alhoholizmas man kvepia muilo burbulais? Vėl klausiu: kas tai?..

Savos paauglystės metais ir aš žavėjausi tais, kurie (neva) priklausė bohemai. Ir aš norėjau naktim bastytis po “meniškos” atmosferos vakarėlius, pabėgus iš namų traukti į Bliuzo naktis, turėti draugą dailininką, aplankyti visas pasaulio meno galerijas, ketvirtadieniais žiūrėti šešiassdešimtų metų filmus bei “Skonio ir kvapo” kavinėj, kai šią aridaro ketvirtą ryte tik dėl to, jog tu esi žinomas, gerti ekspreso… Dar norėjau dėvėti ilgus sijonus, o savo kambario sienas išdažyti raudonai. Tada piešti piešti piešti ir laukti pripažinimo… Kai paaugau, mano požiūris kiek pakito, bet žavėjimasis tikru bohemišku gyvenimu niekad neišblėso. O kas dedasi čia? Kvepia kopijavimu. Nepavykusiu…

Arba, gal yra tokių, kurie man paprieštaraus ir paaiškins, kas tai?

Šiandien, beliedama agurkus šiltnamy, pastebėjau, jog mano plaštakos darosi moteriškos. Ir dar sulaukiau atsiprašymo. Gera.

Monika

Rodyk draugams

Balandžiai, matrica, raktų prietaisėlis ir kiti dalykai

1. Ševčenkos gatvėj (jau gal kokį trečią kartą taip) balandžiai skraido žmonėms (t.y. man) į VEIDĄ! Dėkui palankioms aplinkybėms, kas kartą nemalonaus tėškimosi vieniems į kitą vis pavyksta išvengti. Bet, nu šakės, jie skraido kaip pasiutę ir taip žemai, kad kitą kartą (jau padariau tokią išvadą), toj gatvėj vaikščiosiu pasilenkus (arba bent jau atsargoj turėsiu badmintono raketę tolimam “servui”).

2. “Simsus” mečiau ir jau beveik du metus, septynias savaites bei dvi dienas jų nevartoju. Bet kažkodėl pastaruoju metu vis jaučiuosi taip, lyg būčiau JUOSE arba dar geriau - blaškyčiaus Matricoj. Įsivaizduokim simsų miestą. Atvedi ten savo žmogeliuką ir iš pradžių būna tusčia, tik po kokios pusės minutės “dėl masės vaizdo” pradeda rinktis ir kiti simsiečiai. Dievaži, man lygiai tas pats! Užeinu bet kur ( į parduotuvę/kavinę/automobilių aikštelę…), o ten tuščia (nebent koks maximos maišelis kočiojasi vėjyje), o po kelių akimirkų - še tau kad nori - tiesiog minios užplūsta. Man šitai yra baisu. Tai irgi pastebėjau ne pirmą kartą.

3. Kalbant apie automobilius, tai šiandien supratau (ši diena man akivaizdžiai buvo atradimų/suvokimų diena), jog važiuoti auštant arba besileidžiant saulei yra pats maloniausias dalykas, koks tik gali nutikti automobilyje. Dar yra toks vienas dalykas juose ypač malonus, bet nesakysiu ;)

4. Kažin, ar čia gerai, jei žodžių junginius “Tu man patinki”, “Tu man labai patinki” arba “Tu man patinkti taip labai, jog man būna Tau meilė” aš suvokiu labiau nei “Aš Tave myliu”? Ir iš tikro, kai šitai sakau/girdžiu, mano prote vyskta didesnė priėmimo reakcija, nei priešingu atveju man sakant/girdint “aš tave myliu”. Vieną akimirką buvau sugalvojus, jog aš dar iki galo nesuvokiu kas yra meilė, todėl suteikiu jai daug labiau pažįstamą formą, tik padaugintą iš “labai patikti” kartų … Abu nesuvokiam. :)

5. Nusipirkau rankinę ir ten radau genealų “įtaisėlį” (juo iš visos šios dienos nuotykių labiausiai ir džiaugiuosi:)) ! Jei būčiau jį radusi anksčiau, būčiau rankinę pirkusi vien dėl jo. Tai mano užvadintas “key finderis” arba “raktų prilaikiklis“, kad šie nepasimestų didelės rankinės netvarkoje, kokia dažnai būna, kai verkiant reikia su savim tampytis puse gyvenimo…

6. Gavau atvirlaiškį iš Njūjorko :) Smaguma.

Rodyk draugams

Inc

Visas savo talentų užuomazgas ji mielai išmainytų į vieną vienintelį, bet tikrą. Pievose, deja, neaugantį, neišugdomą, neparsivežamą iš užsieny madingos mažos arbatos krautuvėlės. Ji atsisakytų šokio, dainos,  piešimo - visko, kas joje kartais suspurda, bet nesuskamba visu savo genialumu. Ji net nusipirktų, jei tai būtų parduodama. Jai labai reikia mokėti nors vieną dalyką iki galo…

Kitados šokių mokytojas sakė: “Pasiekti tikslą tereikia penkių procentų talento ir devyniasdešimt penkių - darbo”. Ši mintis mane žlugdo. Tada nusiviliu ne tik menkom savo talentų apimtim, bet ir visišku gyvenimo švaistymu.  Aš niekada taip ir neišmokau (savarankiškai) groti gitara, niekada nebaigiau ispanų kalbos mokslo, nelankiau dailės mokyklos, nėjau į muzikos, vaikystėj nebuvau įnikusi į pasakas; taip nekroviau kraičio “rašytojos” naujagimiui manyje.

Jis taip niekad ir negims, nors jo gyvybė karts nuo karto suspurda po mano širdimi… Aš nesėdėsiu Pilies gatvėj ant grindinio su gitara rankoj, iš visos širdies dainuodama pačios kurtą dainą, aš nešoksiu taip, jog mane pamatę, kviestų šokti visiems, aš nesurengsiu savo grafikos parodos “Pompidou” ŠMC, net nesudominsiu mane intervuojamų dėdžių ir tetų, kad mane priimtų į būsimų grafikų gretas… Nieko nebus, jei…aš tęsiu švaistyti savo gyvenimą.

Taip, tai buvo pamokslas sau pačiai. Kai tokius pamokymus sako kas nors kitas, labai lengva jų neišgirsti. Kai kalbiesi pats su savimi - kitaip. Man periodiškai reikia mažyčių elektros dozių, jog atsipeikėčiau, nes kitaip… (skaityti prieš paskutinę pastraipą)

Moni

Rodyk draugams

“K” klausimas

Ar įkvėpėjai yra skirti nuo jų nusižiūrėti?

Kai kūrėjo klausia: “Kas tave įkVepia” ar klausimas reiškia “nuo ko tu kopijuoji“? Nepulkim į kraštutinumus, bet kaip vis dėlto yra?

Tai natūralu?

(čia, matyt, dar nuo vaikystės likę Kompleksai + įsitikinimai)

Rodyk draugams

Viršsvoriai

Oro uoste lagamino viršsvoris reiškia papildomas išlaidas, kūno masės - sveikatos sutrikimus, o minčių (toks man būna kitados) - nemalonias emocijas, jausenas ir blaškymąsi. Kalbant iš kitos pusės (kad ir kam tai berūpėtų), jaučiuosi kaip prakąsta padžiūvusios duonos riekė, kurios nei į duoninę atgal dėsi, nei išmesi.

Man sunku prisipratinti mintį, jog tokių žmonių, kurie manęs nemėgsta yra daugiau, nei tų, kurie pakenčia. Prisiminus mokyklos laikus (netyčia taip nutiko, peržvelgus senas nuotraukas) man darosi trošku, aplink kaklą apsivija ankšti karoliai ir nemaloniai, vis giliau įsiręždami į miego arteriją, mane dusina. Taip labai nemaloniai…

Bijau save atpalaiduoti, nes tada pradėčiau jausti mažytę veidmainišką neapykantą. Už nieką. Nekęsčiau žmonių, kurie tuomet buvo itin artimi, savęs, už tai, kad buvau per daug atvira ir “visiems“, laikotarpio, kada tiek visko nutiko (daugiau gero, bet ryškesnio blogo) ir apskritai, tapčiau tokia šlykšti, kokios savęs dabar neįsivaizduoju.

Ar galiu viską ignoruoti taip, kaip tai daro daugelis mano buvusių “draugų”? Tiesiog apsimesti, kad tarp mūsų niekada nebuvo jokių santykių, jokių pažinčių?.. Ar galiu atsitverti visiškai aklina siena, vien tam, jog pamirščiau nemalonumus, kuriuos kas kartą sugrąžina iš praeities grįžtantys žmonės?.. Ar galiu juos niekinti, už tai, jog jie mane laikė prastesne už save? Ar galiu einat gatve apsimesti, jog jų nematau?ir kas tada būtu? Tapčiau tokia, kaip ir jie.

Apmaudu tik dėl vieno (visai ne dėl prarastų draugysčių. Dievaži, kaip aš prisirišu prie žmonių ir kaip, visgi, ilgai laikau savy nuoskaudas) - jog niekad neteks apsiginti. Tada nemokėjau kaip, o dabar žinočiau ką reikia daryti. Nemalonu, jog jų akyse visad liksiu tokia, kokią jie tada mane matė.

Paauglystėje patirti išgyvenimai, tada labai hiperbolizuoti, dabar dar labiau padidėja, nes prisimenu tik emocijas, kurios tada ėmė viršų. Kaip norėčiau nusispjauti ir pasakyti “velniop. dabar viskas kitaip”…

Velniop.

Monika

Rodyk draugams

Išsišokti (man 22 ir aš jau sena)

kopiau į aukštumas

kopiau į aukštumas

Kažkurią praėjusios savaitės dieną švenčiau savo dvidešimtantrąjį. Tas skaičius dar nedidelis, bet menant savo septinioliktuosius (matyt, tai buvo geri metai, jei taip įsirėžė prisiminimuose) ima kilti nedidelė senatvės baimė. Po to bus dvidešimt tretieji, dvidešimt devintieji, trisdešimt penktieji… Kad ją kur galas tą mūsų šiandieninę kultūrą! Pagal šiųdienos “trafaretus” ir šiaip mąsuotę, aš greit pasensiu!! O kol senstu, anot mass medijos kuriamos nuomonės, privalau pasiskiepyti nuo ŽPV (iki man sukaks 26/ visur skaičiau apie tai), dar po kelių metų turėčiau pradėti atidžiau rūpintis savo jau pradedančia glembti (nuo žodžio glemba) oda - hialiuronas -geriausias draugas. Apskritai, kai pagalvoju geriau, turiu pratintis, jog mano vAiKyss laikas palengva baigaisi - norint įeiti į klubą, nebereikia įrodinėti apsauginiams, jog aš - pilnametė, net pažymėjimo perkant šampaną nebeprašo. O juk visai neseniai, prieš kokį pusmetį, visiems dar keldavau įtarimą, kad esu per daug jauna “dideliems” dalykams…

…Ir jei atvirai, mano širdyje vis dar tupi mažas šelmis vaikas, kuris labai dažnai išlenda pro plačią šypseną. Kartais, matyt, truputį šokiruoju žmones arba bent jau gerokai juos nustebinu, kai būnu juo. Bet aš kitaip negaliu. Negaliu dėvėti kostiumėlio, o juolabiau aukštakulnių. Siurbiant kilimą man patinka su savim garsiai kalbėtis arba grupiokei, kai ši nemato, į sąsiuvinį pašaryti, jog ji yra graži. Dar mėgstu kvepintis braškiniu kvepalu ir devėti kelnaites su peliuku. Po pietų “čili” padavėjui pasakyti, jog man patinka jo šukuosena (sako, tik vaikai būna nuoširdūs), arba restorano atsiliepimų knygoj nupiešti avį su puantais. Bijau, jog su metais mano šelmis vaikas ims ir užmigs. Labai šito nenoriu, nes su juo gyventi lengviau.

maudytis griežtai draudžiama
maudytis griežtai draudžiama

Gal todėl mane myli Eligijus, o kiti nesupranta.

Monika

Rodyk draugams

Pasiskolintas įkvėpimas

Tapyti visų akims būnu nedrąsi. Vis dar esu įsitikinusi, jog tam reikia didelių mokslų, o tik po to talento (dideliems menininkams šitai netinka). Kitados lankiausi pas didelius “piešėjus” ir vienas iš jų pasakė, jog norint išmokti valdyti pieštuką, reikia “bent dešimt valandų per dieną praktikuotis”. Tada buvau, mano galva, užimta moteris, todėl į svajonę numojau ranka. Dabar tokios pamokos, eilinei studentei, būtų didi prabanga, tad kas man belieka?.. Sėdėti internete ir dūsaujant grožėtis kitų darbais. Pavyzdžiui, Modesto Malinausko, kurio paveikslu šį kartą dalinuosi. Visiškai infantiliškas, bet labai mielas širdžiai. Tokį pasikabinčiau matomiausioje savo palėpės vietoje. Mano mama, kuri lygiai taip pat, tik daug dažniau (kiekvieną mielą vakarą!) į internetą užsuka pasidomėti naujais tapytojų darbais, kitados man liepė vartyti jų kūrinius tol, kol ir man gims didis įkvėpimas! Kvėpavau giliai, per diafragmą, taip, kaip kvėpuoti teisinga, bet įkvėpimas neatėjo. Gal tik niekšiškas noras nusižiūrėti įleido šaknis į mano kūną. Dabar, vis dar stabdoma komplekso ir baimės sugadinti brangią drobę (iš didelio nemokėjimo) pasibarstau save cukraus pudra ir graužiuosi. Gal visgi įmanoma išmokti piešti pačiai, “pakrtikuojantis bent dešimt valandų per dieną”? Silpnavaliams niekas raudono kilimo po kojom netiesia..

p.s. Sudžiuvęs jazminas kvepia gardžiai. Einu virtis arbatos.

(paveikliukas pasiskolintas iš čia)

Monika

Rodyk draugams