BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Melynbarzdžio banderolė

..o už durų gyvena mėlynbarzdis, tik ne tas žiaurusis, o tas, kuris turi tuše mirkomų antspaudų kolekciją ir vaško karališkosioms laiškų monogramoms… Ir jau matau pro rakto skylutę - rašo kažką savo balta gulbės plunksna ant gelsvo pergamento. Mano gyvenimo charakteristiką, matyt, mano Sėkmei… Šypsausi.

už kiekvieną gerą darbą - noro išsipildymas.

Monika

Rodyk draugams

Labas vakaras, ponas stabilume, gal mums pakeliui?

Mano planas gyvenimui pasibaigė. Beveik panašiai, kaip pasibaigia koldūnų galiojimo laikas. Dar turiu laiko iki birželio 21, kada apsivilkusi mantiją pamojuosiu diplomu, o toliau viskas. Kaip žmogus be šešėlio, tik atvirkščiai - šešėlyje. Pasibaigė gyvenimas Klaipėdoje, mokslas pasibaigė, darbo beliko tik dvi dienos. Žuvies ir paukščio santykis neaiškus, uždarbiavimo vizija miglota, kaip ir šalies, kurioje, pasibaigus planui, turėčiau žengti lengvu žingsniu. Net mano dienoraščio puslapiai baigiasi… Bijoti ar neverta? O taip neseniai turėjau plano tęsinį… Bet.

Belieka prisiskinti  žydinčių gėlių iš pievos ir pasipuošus gražiausia suknele sustoti pakelėje ištiesus nykštį į viršų.

- Labas vakaras, kur važiuojate?
- Į naują gyvenimo etapą.
- Lipkite, mums pakeliui.

Rodyk draugams

žvaigždės gyvena jūroje

aš ta emocionalioji. jis tas racionalusis.

Rodyk draugams

Ailouvju

Nusiprausiau nuovargį tirštu pienu,
natūraliu, su puta.
Kūnas tas pats.
Į debesį susisupsiu purų, pūkuotą - nesušalsiu. Viena viena.
Paglostyk galvelę, švelnioji ranka, prašau, paglostyk. Priglausk savo šiluma mano mažumą, trapumą, baltą pieninę odą, sūrų veidą… Leisk išgirsti tolygų kvėpavimą, plakimą, gyvenimą ramų.
Ša” tyliai sakyk, nebeverk, nebeverk, mieloji/mylimoji buvusi.
Mama?
Viskas gerai, nurimk.
Mėtos užaugs vienos pačios.

Rodyk draugams

Citrinos?

Kas dedasi burnoje?

Šiandien m-tąjį, o gal net ir o-tąjį kartą prisiminiau: viskam reikia pastangų. Iki šiol mane gyvenimas kitokių dalykų mokė: “Kibk rankele į sėkmę ir daug labai daug galvok pozityviai”. Kaži, pasibaigia TAI kada nors ar būna visada?..
Gruodžio 26 būna mano pusgimtadienis.
-Bus sunku - sakė Eugenija.
-Žinau - sakiau sau vienai pačiai tyliai tyliai. - O aš pasistiebsiu ir pasieksiu! Dar nežinau ko ir kaip, bet viskam reikia pastangų. Atsimink tai, Monika.

Rodyk draugams

22:37: dangus žydras, namai tušti.

Laimė mane daro vaikiškąnaiviąjuokingąlinksmąpaviršutiniškąnelogiškąimpulsyviąspontanišką…
Rimtis sukaustoatimanuraminanutildoužgesinanuglostonuvirkdonutrina.

Jis mano laimė. Ji - rimtis, mano vienatvė.

Gerb. skaitytojau, būk laimingas, nes tik teigiamai įkrauti fluidai traukia žmones.
Apsimeskim.
S. Barber jūsų vienatvei.

Rodyk draugams

Kaspinėliai Mildos ausims (auskarai)

Užsakymas. 3×4,5 veltinis, karoliukai, atlasinė juostelė

Rodyk draugams

Traukiny su Svetimu

Belieka išbandyti Ch. Bukowskį ir tada jau galėsiu sakyti (arba ne): “pigiu vynu permirkusių cinikų, rūkančių cigaretes be filtro literatūra mane piktina”.

Vakar traukinys važiavo neskubėdamas, taip palikdamas laiko perskaityti “Svetimą”. Jau pirmosios knygos eilutės “šiandien mirė mama, o gal ir vakar, nežinau” suraukė mano antakius, suspaudė pečius, o nuotaika dar labiau subjuro, bet knygos neužverčiau. Iš tikro, iki paskutiniosios akimirkos piktinausi pagrindiniu herojumi ir vis vijau šalin kylančias asociacijas. Taip, Merso man priminė vieną mano susigalvotą (o gal tikrą, nežinau) personažą. Vis galvojau skaitydama: Ir kaip žmonės gali būti tokie abejingi?? Gal tik aš, nuolat srūvanti ir putojanti upė, šito nesuprantu? Kaip galima nieko nejausti arba jausti, bet apsimesti, kad tai nereikšminga ir ignoruoti? Kaip galima prisitaikyti prie situacijos, kuri iš esmės visiškai neverta prisitaikyti? Neveltui į rankas man šita knyga pakliuvo, matyt. Ypač dabar.

Perskaitykit. Jūs irgi jo nemėgsit. O Mari jį buvo įsimylėjus…

Rodyk draugams

Mėlyno kraujo (sagė)

Po to, kai nelaimingai pasibaigė mano siūtam draugui Igoriui (Keksas suvalgė jo lūpas), siuvimą, kaip man nelemtą kūrybos priemonę, atidėjau į šalį. Po to keletą kartų bandžiau realizuoti kelias medžiagines idėjas, bet vėl nesėkmingai. Tačiau šiandien lyg ir pavyko. Dalinuosi:

Dydis 5×4 cm. Medžiaga iš senų kažkieno timpių ir karoliukai.Gali būti segė arba pakabukas.

Rodyk draugams

Paukščiai žuvų nesupranta

Pažįstu vieną Paukštį, gyvenantį kitapus gatvės baltame name su mėlynom langinėm. Jis augina alyvos krūmą ir mėgsta vėją. Karts nuo karto Paukštis pasklando virš dobiliukų pievos. Ypač ketvirtadieniais, mat ši diena jam kažkada buvo džiaugsmoji* - (kodėl, išsiaiškinsime vėliau).

Priešingam Pasaulio Krašte gyvena Žuvis. Jos namas irgi baltas, tik be langinių. Ji mėgsta daugybę dalykų, bet iš to didumo net nebepamena ką labiausiai. Kitados jos mėgstamiausias draugas buvo Paukštis iš Priešingo Pasaulio Krašto. Netgi sakė, kad labesnių draugų už jį neturi. Bet “kas tie žodžiai…” - kartą galvojo paukštis nuleidęs galvą, jei Žuvis taip dažnai jį pamiršta…

O viskas buvo taip: Paukštis labai mėgo Žuvį o ši, kaip pati sakė, mėgo Paukštį. Dažniausiai šie susitikdavo ketvirtadieniais, tai džiugesio abiems buvo! Nepasakyčiau, kad labai turiningai laiką leisdavo, bet užtat kaip gera būdavo…Tačiau! Atėjus rudeniui Paukščiui ir Žuvei teko išsiskirti. Žuvis sėdo į lėktuvą ir išskrido į šaltus kraštus užsidirbti, o Paukštis liko jos ilgėtis šiltuosiuose. Bėgant laikui kažkas ėmė ir pasikeitė - Žuvis šaltuosiuose kraštuose atšalo, visai kaip šaldyta. O Paukštis, plevėsa, niekaip negalėjo suprasti kodėl. “Gal pinigus kaldama visai kaip kūjis paliko - be jausmo ir be džiaugsmo?.. o kur galėjo dingti džiaugsmas?.. Gal Žuvis buvo nepatenkinta uždirbamų pinigų kiekiu?.. Gal sutiko kokį povą - gražų ir ištaigingą?” - visaip Paukštis galvojo, visaip mąstė save skaudindamas ir vis svarstė, ar verta bemėgti Žuvį toliau. Po to ir vėl ją labai mėgdavo nurimęs. Ir taip be galo be krašto daugybę kartų…

Paukščiai Žuvų nesupranta. Gal kas turite kokį paaiškinimą?..

Perspektyva: Viskas tęsėsi pusmetį ir dar daugiau, su momentiniais prašviesėjimais. Paukštis buvo kvailas. Žuvis dar labiau. Jų draugystė ėmė ir nutrūko, kaip nutrūksta saga, menkai pritvirtinta prie marškinių ,tik kaži ar žuvis tai pastebėjo “bekaldama pinigus šaltajame krašte”. “Tikiuosi, ji laiminga”, - galvoja paukštis uosdamas savo mėlyną alyvą.

The end.

Rodyk draugams

Geriausias sekmadienio įrašas

Geriausias sekmadienio įrašas yra čia :)

Rodyk draugams

Visa tiesa apie Kaštoną

Mylimasis, jis jau žydi.

Nepastebėjau, kaip atėjo pavasaris. Jaučiuosi sugadinusi visą laukimo esmę. Ir jau nebe tas, kaip būdavo anksčiau, kai pamačiusi pirmą bitę bėgdavau pas močiutę į glėbį gelbėtis arba kai užuodusi jūrą po visų ilgesio metų negalėdavau neaikčioti. Visa tai ateidavo savaime. Dabar turiu stabtelti ir pakėlusi nosį į Kaštono žiedą suvokti jo kvapą (ne, ne užuosti, o suvokti), turiu gerokai pamirksėti, kad pamatyčiau oro spalvą, naktį gerai įsiklausyti, kad išgirdusi varlių kurkimą, suprasčiau, jog tai jos… Ir man baisu. Man labai baisu, jog aplinką jaučiu vis silpniau ir silpniau. Negali būti juk, kad iš to išaugama.
Šiandien pjovei žolę, M., ar galėtum apibūdinti jos kvepėjimą? Žalias?.. :/

Rodyk draugams

Spintos “the secret”

Žiūriu į savo spintos garderobą svetimomis akimis ir galvoju: “įspėk, kas aš?” Ką Jūs pagalvotumėte atidarę spintą ir joje radę: Močiutės megztą suknelę (maždaug tokios spalvos), atlasinę palaidinę su spalvotais burbuliukais, kažką pūstom rankovėm, visiškai griežto kirpimo sarafaną, baltus marškinius, maikutę su braške ant krūtinės, daug visko rudų ir pilkų spalvų, šį be tą ciklameno atspalvių, fetiš tipo juodų aukštaklulių porą, conversus ir visa kita, kas visiškai nedera tarpusavy ir būna darniai lyg 6 ir 9…

Aš sakyčiau: “vat ir eklektika”. Jovita sakytų, renkis kaip moteris (!) ir siūlytų kelnes su kantu ir klasikinius batelius su “kulniuku”, Eligijus komplimentą sakytų man pasipuošus gėlėta suknele iki žemės, aš pati geriausiai jausčiausi apsirėdžiusi truputį vyriškai…  Ir vis dėl to “Monika, įspėk, kas tu”…

Rodyk draugams

Kitoj barikadų pusėj

Paskutiniuoju metu norėjau ne uždavinėti, o atsakinėti į klausimus. Taip ir buvo. Dabar turiu visą puslapį interviu iš kitos pusės. :) Vakarų eksprese (Klaipėdoje leidžiamas dienraštis) gegužės 15, jei laikraščio nesukišote į džiūstančius batus ar neįtiesėte į šiukšlinę…

Ir dar norėjau pavesti kokį renginį. Irgi nutiko. Jau šeštadienį ant Saulės miesto kalbėsiu žodžius.

Apseikim be klišių, apie išsipildančias svajones nekalbėsiu, ir taip viskas akivaizdu. Esmė ta, kad pradėjus joms pildytis, reikia jas lepinti pastangomis. Tada, kaip morkos lysvėje gavusios saulės, jos ims ir įsitvirtins visiškai. Aš per mažai stengiausi. Kai kurios sunyko. O kaip bus su dabartinėmis, aš nežinau.

Monika

Rodyk draugams

a

Niekas nėra taip kvaila, kaip principinis spontaniškumas. Kai iš ryto atsikeli ir galvoji: “tai dėl ko viską sugrioviau?”. Aaa, dėl to, kad esu kvaila per visą didumą. Dėl to, jog per daug interpretuoju ir sunku priimti kitaip, nei man norėtųsi, besivystančią situaciją.

Trečio karto nebus. Tikiuosi nesusitiksim milijoninėj minioj, nes gėdos jausmas nemokės nebūti. Jei ne tas “tai labanaktis ir sekmės gyvenime”, gal dabar šio įrašo nebūtų. A p m a u d u.

Rodyk draugams

Mergaitė su greipfrutu

Į mažą pilką “klapt” būdu užsegamą jis netilpo. Nešėsi rankoje. Po to dalinosi su kita. Kupe. Važiuojant namo. Skanus buvo. Patinka kartumas ant lūpų liekantis. Kaip norėčiau bučiuoti tokias lūpas. Tik jo. Karčias karčias. Abu pasiilgom, tik aš paverkiu ir  nustoju, o jis?.. labai skauda ilgėtis, kai šilta.

Smėlio 1 a jau laukė sena nauja lova, išardyta dalimis ir visokių dalykų iš Klaipėdos buto. Niekam nesakė, bet netyčia pamiršo baltą veidrodį. Jis taip ten pritiko. Po to juokėsi, kad netilps į kišenę, todėl nesineš. Taip ir paliko. Su visais atspindžiais, kurių buvo prigėręs. Ją matydavo retai. Gal ir gerai, kad paliktas.

Šiandien fotografavo savo miestą. Irgi ilgesiui. Visą dieną kol švietė saulė. Nuogais pečiais. Gal vakare neskaudės. Užtat vaikai, paprašę “teta teta, duokit centų ledams” jų gavę džiaugėsi. Liepiau prižadėti, kad pirks ledų, nes kitaip aš pasijusiu labai blogai. Ir jie žadėjo. Tikiu. Ar mano naivumas didelis?

Užeikite.

Man metas. Keliauju aplankyti atvykusį iš Autralijos. Seną.

Tavo, mano mylimas, Monika

Rodyk draugams

Parašyk man laišką

Parašyk man laišką

Rodyk draugams

Qui 4

Fondiu nepasiseka - susvilinu sūrį, užtat sausainiai mielai rusteli. Grįžta Sofija, pavymui seka trys vyriški veidai. Kažkas bus - pajuntu skeptišką mintį slankiojant lubomis.

S. išpučia dūmą. Sakyčiau, pernelyg demonstratyviai ir mažuma per daug koketiškai. Nuo mūsų susitikimo praėjo septynios minutės, o mes, taip ir nepradėję pokalbio, vis dar rūkome “apsipratimo pypkę”. Tai ne mano sumanymas - Sofijos. Ji sako, kad šitoks būdas yra gera alternatyva nejaukioms pirmosiomis susitikimo minutėms, jei tokios yra neišvengiamos. Paprastai jos suciksi pirmą kartą susitikusiems žmonėms. Taip. Visad jaučiuosi nesmagiai, kai nepažįstamasis, matantis mane pirmą kartą, puola bučiuotis ar dar blogiau - apsikabinti. Prancūzai turi tokią madą, o mes, lietuvaitės, mėgstame laikytis atstumo. Aš ypač.
- Turite gerą skonį saldainiams - kreipiuosi į vieną iš svečių, atsinešusių rankų darbo triufelių. Nusišypsau.
- Ačiū. Tikiuosi, neprašoviau. Cinamonas - specifinis prieskonis - kai kam nepatinka - demonstruodamas mandagumą atsako svetys. Tiesa, dar nežinau nei vieno iš jų vardo, nes Sofi, pagal savo “apsipratimo pypkės” rūkymo taisykles, susipažinimą yra numačiusi po kelių minučių tylos beigi paskutinio išpūsto dūmo. Nežinau, kaip vyrai reagavo į Sofi reikalavimus, tačiau akivaizdu, kad šią akimirką visi iki vieno jų paiso.
- Kad jau pabaigėme “apsipratimo” užsiėmimą, gal visgi susipažinkime? - su mielu nekantrumu balse paklausė S.
Sofi ištiesia baltą putlią ranką priešais save ir grakščiu plaštakos mostu parodo į toliausiai nuo manęs sėdintį jaunuolį.
- Moni, čia Alfredas, mano bendradarbio draugas. Būsimas pediatras - su užslėptu pasimėgavimu ištaria.
Vyras, kažkuo panašus į Keanų Reevesą, pakelia antakius ir kaltai nusišypso su potekste “taip, tai aš esu kaltas dėl Pirmo pasaulinio ir dėl Antro kaltas”. Iš pirmo žvilgsnio bei dailių veido bruožų atrodo, jog jis - gėrietis. Nusišypsau atgal. -Kas gi kitas? mintimis klausiu Sofi.
- Šalia Alfos sėdi Tomas - Liudivin, mūsų buhalterės, brolis. Kamuolio spardytojas jis.
Trumai kirptų plaukų, atletiško sudėjimo, šelmiško veido vyras. Priešingai nei Alfredas, dėvintis švarką, būna apsirengęs rožiniais marškinėliais.
- Malonu - atsakau suglumindama jį savo “tinki vinki” žvilgsniu.
- Atsiprašau, jog pertraukiu susipažinimo ritualą - nuolankiai įsiterpia futbolistas, - atsinešiau muzikos, gal visgi galėčiau ją įjungti?
- Žinoma, bet jei tai kompaktinė plokštelė, teks atsinešti kompiuterį iš mano kambario - rodydama į praviras duris sutinka Sofi. - Ką gi, ir trečiasis, labiausiai prancūziškas mūsų svečias - iš Sofi lūpų ši frazė nuskamba it “na o dabar į stalą šokoladiniai putėsiai su aukso pabarstukais!”, galvoje pasigirsta fanfaros ir… - Philipas.
Šis vardas man visada sukeldavo špseną, prisiminus sausklenių reklamą apie “Pilypą”.
- Philipas yra vienos firmos, neįsimenamu pavadinimu, vieno skyriaus, nesuprantamos paskirties, idėjinis vadovas, kas iš esmės irgi yra neaišku! - bandydama atrasti logiką savo sakinyje prapliumpa juoku Sofi.
Nusišypsau ir aš. Philipas, nudelbęs akis į grindis, palinksi savo tamsių juodų plaukų galva ir paaiškina:
- Iš tikro dirbu reklamos agentūroje, kūrybos skyriuje, esu atsakingas už kūrybinio proceso sklandumą - kitaip tariant - ganau debesis žalioj pievoj - linksmai pabaigia ponas P. - Jei leisi pridėti, miela Sofi, noriu pasakyti, jog tai mano antrasis darbas. Pirmesnis - rašymo. Šiuo metu rašau komentarus į vieną žurnalą - nežinodamas ties kuria sulaikyti žvilgsnį vis blaškydamasis pabaigia prisistatymą.
- Man labai malonu su jumis susipažinti - sakau visiems trims, ir futbolininkui, vis dar įnikusiam į kompiuterį bei bandančiam įjungti savo atsineštą muziką. Sekundę pagalvoju, jog simfoninis orkestras greičiausiai neužgros.
- Esu Monih, Sofi “namiokė”, iškepiau jums sausainių.

Staiga sustabdau laiką, bandau suvokti kurioje spektaklio scenoje vaidinu, plius kokį vaidmenį. Kažkokia nesąmonė. Kažkoks ne mano gyvenimas. Kol visi sustingę it vaškas, sukremtu sausainį. Jaučiuosi nesmagiai. Dėl to sugalvoju du iš jų ištrinti. Kai laikrodis pajudina rodykles, kambaryje mūsų likę bebūna tik trys.

Rodyk draugams

22:40 liūties laiku

Trūksta perkūnijos tik. Šiandien sutikau ežį, kalbėjomės. Jis, kaip ir jo pašnekovė, dažnai labai giliai galvoja. Čia toks vėžių būdo bruožas iš tikro, šiandien kaip tik pasitikslinau. Taigi jis galvojo apie vovierės ir jo santykius. Ta vovierė gi kitam miške gyvena. Bet jis ją myli. Stipriai. Ir visiškai būna tikras dėl to. Bet yra piktoji lapė. Iš tikro vyriškos giminės (o pasakose ji visada būna tik moteris juk). Ji ežį nuliūdino pasakydama, kad šis nebus laimingas kitame miške. Ežiui lapinas patinka. Jis protingas. Labai protingas, tik kvailas per visą pilvą, kam taip sakė!

———————————

Iš kur išmokti originalumo?  Nors krislą jo, bet šviežio ir dar neturėto. A?

Ežio draugė.

Rodyk draugams

Kaleidoskopinė ataskaita: balandžio kažkelinta

Sekmadieniai būna lėti. Ypač šviečiant saulei. Lengvi, kaip tapyba ant šilko, jei vakar muzika skambėjo tyliai, o gėrimas buvo sultys. Be laipsnių, truputį rūgščios. Geltonos. Visiškai tinkančios prie saulės laidos. Šiandien skauda lūpų kampučius ir kojas, nes capoeiros mokytojas buvo entuziastingas. Gavau “mis Gracijos” pravardę. Dar jie juokės, jog klasikiniu tango mušeikos “nepadėčiau”. Ir visai koks skirtumas. Manęs tą pavakarį namie laukė tortas. Po keturių valandų intensyvaus judėjimo visiškai apie jį svajojau. Ir apie m&m’sus. Eligijus sako, kad jie žieminiai saldainiai. Šiltam metų laikui labiau tinka skittles, bet juk pas mus dar penktadienį snigo! O Londone jau veši žydėjimas. Po Rūtos langais - Magnolijos, po Jo.. nežinau, kokiais žiedais kvepia. Esu tikra, E. ryte atneštų jų saują. Bet kokių. Apibertų dar miegančią ir man visai nerūpėtų, jog Lietuvoje palikau savo muziką, žmones, taip sunkiai uždirbtus. Ten vis tiek pieščiau. Ir netgi pamėgčiau gaminti. Ant palangės auginčiau baziliką. Salotoms.  Skauda raumenis.
Kiekvieną naktį sapnuoju. Šiandien skraidžiau atviru lėktuvu. Be stogo. Ir man patinka naujai atrasta lietuviškai prancūziška Sniegė. Vaikystėj ir aš mėgdavau piešti “princeses”.

Man nepatinka aprašinėti įvykius, nutikusius mano gyvenime. Nebent pro kaleidoskopą. Turėjote vaikystėje tokį?

Monika

paveiksliukai Sniegės iš paveikslai.lt

Rodyk draugams